107 - oji istorija, gruodžio 20, sekmadienis
Jaučiat - jau gruodžio 20. Tie, kurie adventiniam vainike degioja žvakes, šiandien įžiebs trečiąją. Ketvirtoji - Kūčių vakarą, kai danguje sumirgės Vakarė žvaigždė. Kažin, kiek metų šiai tradicijai? Gal nuo Liuterio laikų? O gal ir iš anksčiau. Reiks pasidomėti.
O šįryt prabudau penktą valandą ryto nuo avižinių dribsnių košės, taip manau, kvapų. Kažkas pusryčiauja. O gal kas ruošia kokį avižinį patiekalą jau Kūčių vakarienei?
Kadangi miegu su kiek pravertu langu, tai ką aš žinau, iš kur tas kvapas atsklido. Jis man patinka. O ir pradžiugina - koronė dar nesuėmė... Mat iš tų, kurie serga iš mano aplinkos, bene vienais pirmųjų įvardina kvapo ir skonio praradimus. Ir dar visokių simptomų esti. Bet nepulsiu čia jų vardinti - medijos ir socialiniai tinklai ir taip pritutinti persirgusiųjų informacija apie juos.
O dar paryčiui per "Svoboda" radijo kanalą išgirstu apie naują koronės atmainą, pradėjusią siautėti Didžiojoje Britanijoje. Teigė - dar pavojingesnė už covid 19. Turbūt reiks nustoti klausytis ir radijo. Televizoriaus nebežiūriu nuo pirmojo karantino. Ir jo visai nepasigendu...
Fui, sekmadienis, o aš čia įsilingavau, kaip kokia media...
Tačiau šioje vietoje kiek susireikšminu: tie, kurie išgyvens, po kokių 5 - 7 metų, pasibaigus pandemijai, jau daug ko neprisimins. Juk atmintis turi puikią savybę prislopinti visokius ten mėšlinus dalykus, išgrynindama tik šviesiausius gyvenimo momentus. O tie, kurie dabar tik gimsta, o jie tikrai nelaukia, kol pasibaigs pandemija, neturės net žalio supratimo apie tėvų baimes, nerimą laukiant dar įsčiose besispardančio kūdikėlio.
Laukiančių su meile, bet ir su baimėmis - dėl kūdikėlio sveikatos, dėl savo pačių būsenų džiaugsmui užgimus.
Draugė, besikaunanti su onkologija, po chemoterapijos eilinio kurso reabilituojasi Palangoje. Atsiunčia visiškai ištuštėjusio kurorto nuotraukų. Įvažiavimas į ją - tiktai pagal būtinybę patvirtinančius dokumentus. Pati, būdama gruodinukė, nepaprastai džiūgavo dėl žinios - duktė susilaukė sūnaus, irgi gruody. Atsiuntė ir angeliuko, prigludusio prie mamos, t. y., jos dukters krūtinės. Kokia bobutė šūkteltų - "Kaip Jėzusėlis". Su drauge niekada nediskutuojam tikėjimo klausimais. Nes būtų keblu dėl tam tikrų priežasčių. Ne, ji ne musulmonė. Manau, o gal tik spėju - lyg ir katalikė, tačiau jos pasaulėžiūroje radosi ir kitų tikėjimo atmainų. Tad komentaro prie anūko nuotraukos "Kaip Jėzusėlis" nebuvo. Kažin kada ji anūkėlį priglaus prie krūtinės...
...Pasižiūrėjusi pro langą ankstų sekmadienio rytą matau - judėjimas vyksta: pravažiuoja vilkikai, autobusai, o ir lengvieji automobiliai "šiūruoja".
Kvietimo tradiciškai (beveik 20 metų) Kalėdas švęsti Palangoje pas jaunystės bičiulius, atsisakau.
Nors būtume "dviejų namų ūkių suvažiavimas", patirti stresą akistatoje su kontrolieriais įvažiuoti į Palangą visai nenoriu. Kūčiavosime, o ir Kalėdas švęsime nuotoliniu būdu.
...Einu užsivirti kavos, pavalgyti, kad galėčiau "įkalti" antibiotikų dozę. Gražaus adventinio sekmadienio. Kokį patys susikursite, tokį ir turėsite. Galimybių apsčiai - galite nuotoliniu būdu dalyvauti mišiose, kurias internetu transliuoja daugelio Lietuvos miestų ir net miestelių bažnyčios, galite klausytis Andre Bočelio koncerto "Tylioji naktis", galite "pasivaikščioti" po pasaulio pačių pačiausių muziejų ekspozicijas. Daug ką galite daryti, kad praturtintumėte save.
Aš bevelyčiau pasivaikščioti tegul ir urbanizuotoje, bet gamtoje. Per du karantinus labiausiai praturtėjau retai, bet vaikštinėdama prie Dangės...
Rašyti komentarą