Gyvenimas pro langą: atsakymų į klausimus paieška

87 istorija, lapkričio 30, pirmadienis

Nenoriu žiūrėti pro langą... Nieko nenoriu. Tai turėtų suprasti kiekvienas, kuris yra patyręs netekties skausmą. Fotografas, kraštotyrininkas, publicistas Bernardas Aleknavičius - ne giminaitis. Nors ir ne dvasininkas, Jis buvo man savotiškas Dvasios Tėvas. Žurnalistikoje.

Vakar, pirmąjį advento sekmadienį Jis iškeliavo TEN. Dar nežinau, kaip su Juo atsisveikinsiu. Nors Jis su manimi atsisveikino dar spalio mėnesį. Po kelių dienų abu iš to atsisveikinimo dar ir pasijuokėme. Bernardas vardijo, ką jis turįs padaryti. Ir darė, jau grįžęs iš ligoninės į namus.
 
Tarsi tylus pabarbenimas į širdies dureles kolegės klausimai viešoje erdvėje: "Kodėl per savo gyvenimą mes sutinkame tam tikrus žmones? Koks yra didžiojo Kūrėjo tikslas mus suvesti arba išskirti, kai ateina laikas? Galbūt vieniems atiduodame kažką labai svarbaus, iš kitų pasiimame patys, to net nežinodami? Nėra atsakymo. Bet gyvenimas tam ir duotas, kad jo ieškotum", - svarstė ji.

Ieškodama tų atsakymų prisiminiau ir universiteto dėstytoją, kurią studentai vadindavo madam Jadvyga. Ji dėstė prancūzų kalbą. Bet ne jos paskaitos mudvi suvedė, o draugė, supažindinusi su savo mama. Taip jau susiklostė, kad su madam Jadvyga tapome didesnės draugės nei su jos dukterimi.

Kai apsilankydavau jos namuose, visuomet būdavo įjungtas radijas. Nežinau, kokia tai buvo radijo stotis, kuri kalbėdavo prancūziškai. Madam tuoj pat imdavo vertėjauti. Oi, kiek daug iš madam Jadvygos tų vertimų sužinodavau. Ir ne tik iš vertimų - iš jos pačios gyvenimo.

Smetonos laikais dar paauglė Jadvyga tėvų rūpesčiu iš Kauno buvo išsiųsta mokytis į Belgiją. Taigi, išsilavinimą įgijusiai tenai, labai sunkus buvo santvarkų virsmas Lietuvoje. Gyvenimas privertė prisitaikyti. Bet dvasia ji niekada nebuvo prisitaikėlė. Ir kas dabar gali paskaičiuoti, pasverti, kiek ir ko madam Jadvyga davė man?

O aš juk nežinau, ką ji pasiimdavo iš manęs. Tik labai juokiausi, kai ji savo draugei bandė perpasakoti anekdotą rusiškai savo draugei teatrologei. Su rusų kalba netgi vadinamais Brežnevo laikais madam Jadvygai buvo ne kažką.

Oi, kiek šviesių žmonių sutikau savo kelyje. Ėmiau iš jų po kruopelytę ir dėjau į savo širdies skrynutę. Arba į smegenų vingius įsimesdavau.

Antrąją advento dieną, visai nenorėdama žiūrėti pro tą langą, atveriu širdies dėžutės dangtelį, pajudinu savo smegenų vingius, ieškodama atsakymų.  
O jie, turbūt, tokie - dovanoti save vienas kitam. Ir - neišbarstyti to, ką esame prisirinkę.

Su dideliu dėkingumu tiems, kurie išmintimi dalinosi. Gal net ne išmintimi - savimi, savo esybe dalinosi.