Gyvenimas pro langą: ar Kalėdoms sužydės magnolijos?

"Sekasi" man su tais kaimynais virš manęs. Kai atsikrausčiau, iš pradžių ten trypdavo gal trejų, gal ketverių mergaitė. Labai netrukus jau trypdavo dvi. Trypdavo taip, kad iš lizdų šokinėjo lemputės. Kartą, kai trypė ir naktį, kitą dieną labai kultūringai pasikviečiau jų mamytę gerti kavos. Žinoma, prašiau, kad bent vyresnėlei paaiškintų - ten kaimynei apačioje laksto lemputės iš lizdų.

Kai toji šeima išsikraustė, atrodo, į pasistatytą ar statomą namą, dabar net nežinau, kas virš manęs gyvena. Ir ką? Klausausi drelės kaip arfos.

Ir galvoju,- kaip pasisekė kaimynams po manimi, nes nei drėlinu, nei šokinėju, anei kablukais kaukšiu, nes jau daug metų perku avalynę plokščiais minkštais padais. O jeigu ir kietais - vis tiek nekaukšiu. Tarsi atsilygindami už tai, kaimynai po manimi dažnooookai "pavaišina" Hard Rock garsiais.

O kaimynas laiptinėje priešais mane durimis, beje, niekaip netrukdantis gyventi, priešingai - kartais net padedantis, prieš kelis mėnesius pareiškė: "Atsibodo man tas kolchozas." Sakė, kad eilinį kartą vėl butą apliejo viršutiniai kaimynai ir kad kraustysis kebenefene. Ir atsiuntė nuotrauką kažkokioje plynėje pradėto statyti namo.

Šventas naivumas, įsivaizduojant, kad ten jau bus nebe kolchozas. Bemat aplinkui bus pristatyta namų. Prasidės kovos dėl 10 cm pastatytos tvoros "ne toje" žemėje. Arba pasodinto medžio, užstosiančio saulę.

Oi, koks buvo piktas mano pažįstamas, kai naujai atsikraustę kaimynai į namą priešais, išpjovė tujas. Tujos buvo ne pažįstamo teritorijoje, už tvoros. Bet jas išpjovus - vaizdelis kaip kokioje teatro scenoje į jo šeimos terasą.

Žodžiu, individualūs namai, kotedžai lygiai toks pat kolchozas kaip ir daugiabučiai. Gerai, jei statantis namą jau nutiestos komunikacijos. Kad už dyka bus išasfaltuoti keliukai - mažai vilčių. Statybų plynėse aplink Klaipėdą Seimo nariai, o tuo labiau valdžios galvos lyg ir negyvena. Na, nebent vietinės valdžios galvelė. Na, ir tai jau šioks toks pliusas.

Kokia laimė, kai pasitaiko normalūs kaimynai. Bet tokie - vis didesnis deficitas su savo nežabotais ego pasireiškimais.

Kol kas drelė nedrėlina, šliaužiu prie lango. Vajergau, "automobilių ūkio" šeimininkai skuta apšalusius langus.

Prieš kelias dienas įsižebusi viltis, kad Kalėdoms gali sužydėti žiedus subrandinusios magnolijos, dingsta. Kažin kaip su tais subrinkusiais žiedais susitvarkys tie mano mėgstami krūmai?

O šiaip - tas pats molio kalnas. Dar nelinguoja ilgakakliai kranai. Ir statybininkų su fosforescuojančiais skafandrais dar nematau. Rytas ankstyvas. Bet jau zuja raudonos spalvos automobiliai su tokiu romantišku užrašu "Barbora". Per pirmąjį karantiną šios tarnybos paslaugų dar nesu išbandžiusi. Per antrąjį turbūt teks. Tualetinio popieriaus dar turiu. Bet štai duonos ir bulvių atsargos kaip ir baigiasi.

Ką žada diena - bus matyti.

P.S. Kol rašiau tekstą, jau ir kranai savo kaklus ištiesė, ir statybininkai su liuminescenciniais skafandrais radosi...

Visus „Gyvenimas pro langą“ straipsnius rasite čia.