Gyvenimas pro langą: ar ištikimi antinai?

28-oji istorija: ar ištikimi antinai?

balandžio 26, sekmadienis, 7 val. ryto.

Žvilgteliu pro langą - nė gyvos dvasios. Velykinė puokštė, padabinta auksarankės Ainos apsiuvinėtais dekoratyviais kiaušiniais, jau panaši į šluotražį, šiukšlių kibiriukas artipilnis visokių plastmasių nuo pirktinio maisto pakuočių. Vadinasi, pats laikas vykdyti "misiją" prie konteinerių.

Nors kieme nė gyvos dvasios, veido kaukę grūdu į striukės kišenę. Juk tų "dvasių" bet kuriuo momentu gali rastis. Ir radosi, bet ne homo sapiens - keliuku sunkiai krypavo antis. Turbūt laukiasi?

Neklydau. Kai ji pliumptelėjo į mažą vandens telkinėlį, tuoj pat prie jos, tokios pilkai rusvos, atskrido spalvingas patinas. Juk aš - pavojaus ženklas. Turbūt.

Žingsniuoju keliuku, galvodama - ką aš žinau apie ančių gyvenimą? Iš atminties atplūsta stebėtas vaizdas Ronžės upelyje Palangoje - patelių gausybė, antinai vos keli. Ir jie visi, VISI sukasi tik aplink vieną patelę, siekdami atkreipti jos dėmesį.

Šiai tie patinų ratai aplink ją - dzin. Tuomet galvojau - kokie jie kvaišos, taigi rinktųsi kitą iš didžiausio būrio patelių...

Ne, reikalinga būtent toji. Panašių vaizdelių esu stebėjusi ir balandžių gyvenime.

...Sukdama ratus aplink mūsų kvartalo namus, pasidžiaugiu geltonųjų forzicijų krūmais, prie vieno kotedžo aptinku bebaigiančią nužydėti sakurą, kažkurio daugiabučio balkone pamatau rūkantį vyriškį, kuris, nors ir nepažįstamas, atrodo tarsi draugas - turime tą pačią priklausomybę.

Kažin, kaip jis sureaguotų, jeigu tarsi su draugu ir pamėginčiau paplepėti? "Misija" įmanoma, nes jis sėdi pirmo aukšto balkonėlyje.

Bet atsisakau tos minties - gal jis nervus ramina susipykęs su žmona? O čia kažkokia rizikos grupės "ciotka" lenda paplepėti apie visiems jau "stogus raunantį" karantiną.

Iš namų jau prasideda judėjimas su augintiniais. Užsivožiu veido kaukę, nors įvairūs autoritetai susuko smegenis: privalu - neprivalu, nes esą, suteikusi saugumo jausmą, tik padidina rizikos laipsnį.

Praeivių gausėja, laikas čiuožti į savo "kamarą". Greičiau prie kompiuterio ieškoti atsakymo dėl ančių porų ištikimybės.

Apie gulbių - kiek nori, nors apie tai ir pati žinau, šiek tiek - apie gandrų...

Stop - Bitėnų, kur yra gandrų kolonija, gyventojai pasakojo stebėję tragiškas gandrų skyrybas.

Porelė, daug metų gandriukus perėjusi tame pačiame lizde, kurį "suremontuoti" pirmiausiai pavasarį parskrisdavo gandras, o paskui jau ir jo sutuoktinė "ant gatavo".

Taip buvo ir vieną pavasarį, kai gandrienė jau tupėjo lizde ant kiaušinių. Gandras rūpestingai parūpindavo maisto.

O kitame lizde ant vienos kojos stypsodama dažnai žvalgydavosi tikriausiai našlė, praradusi savo gandrą - ko tose kelionėse į tolimąją Afriką nepasitaiko? Matyt, ji skleidė kažkokius "fluidus", kurie sužadino to rūpestingojo gandro instinktus.

Jis pradėjo blaškytis tarp dviejų lizdų. Žodžiu, dvipatystė, kuri baigėsi tuo, kad gandras "persikraustė" į našlės, o gal tiesiog jaunesnės gandrės lizdą. Jis buvo kiek pairęs, tai tas "šeichas" dvipatys iš ano lizdo pradėjo tempti ir "baldus", ir "plytas" lizdo remontui. Štai, kaip ištikimųjų gandrų gyvenime pasitaiko. Kaip ir žmonių.

Na, o apie ančių porų ištikimybę, deja, jokios vikipedijos, enciklopedijos ir netgi smalsieji žurnalistai nieko nerašo. O gal tiesiog nemokėjau surasti. Tiesa, atradau vieną straipsnelioką - apie antinų gėjų porą Malmės parke. Na, kaip ir sensacija.

O tuomet prisiminiau vaizdelį vėlgi Palangoje, grafo Tiškevičiaus parke. Tvenkinyje plaukiojo vieniša gulbė, o sausumoje išdidžiai vaikščiojo povas. Matyt, tarp jo ir gulbės užsimezgė kažkoks ryšys. Povas atitipeno iki tvenkinio pakraščio ir... išskleidė savo gražiąsias plunksnas. Taip, gulbės dėmesio susilaukė. Bet ši iš vandens į sausumą nepatraukė. Ilgiau stebėti tą sudominusį vaizdelį nebeturėjau laiko. Tad pasilikau sau teisę manyti, kad ir tokiu būdu gali rastis visai naujos paukščių rūšys...

O grįžtant prie ančių meilės reikalų: ankstyvą sekmadienio rytą ornitologams juk nepradėsi galvų sukti. Tik vienai draugei, kadaise buvusiai arti gamtos, vis dėlto paskambinau. Ji atsakyti į tą klausimą irgi negalėjo. Bet prisiminė, kaip ančiukų didelį būrį paskui save vesdavosi krypuojanti antis - į ežerą mokyti plaukti. Viena, jau be antino. Jis, "atlikęs pareigas" su viena, gal jau meilinosi kokiai kitai antelei?

Dabar ir galvoju - jeigu ne karantinas, argi iškiltų tokie paukščių gyvenimo klausimai? Kaip norit sakykit, atsakymai į juos būtų įdomūs.

Gal kada nors, kai nebebūsiu slegiama karantino ir kai nieks neberagins maždaug taip: jūsų gyvenimo pro langą kasryt laukiu kaip tyro oro gurkšnio...

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia