Gyvenimas pro langą: apšviestų langų magija

Šįryt po dušu nelendu. Šiek tiek pasipraususi neskubu ir prie virdulio kaisti vandens kavai. Netikėtai "užbūrė" pro mano langus matomas daugiaaukštis Dragūnų kvartale. Kuo užbūrė? Languose įsižiebiančiomis šviesomis.

Kaip kokiame realistiniame ar neorealistiniame filme - pyst švieselė viename, paskui dar viename. Su pauzėmis. Kažin kokius vaizdus iš savo daugiaaukščio mato ten gyvenantys? Tie, kurių nušvintančius langus matau aš, iš viršutinių aukštų mato tikriausiai Klaipėdos panoramą, su taip vaizdus gadinančiais kaminais. Jie dažnai užstoja grakštų Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokštą. Bent jau iš pastato "D" miesto centre, kai žiūrėjau, tikrai užstojo. 

Na, o kitos Dragūnų kvartalo daugiaaukščio namo pusės gyventojai, spėju, kasdien mato jūrą. Žinoma, tik tie, kurie butus yra išsipirkę aukštai aukštai. Na, kaip sakoma, su vaizdais už milijoną. 

Gal kiek ir pavydžiu. Sėdi sau krėsluose ir gėrisi jūra - tai ramia, tai audringa. Ir saulės nuleisti nereikia važiuoti ant Palangos tilto ar Melnragės molo. Viskas pro jų langus. 

Ai, su tais langais mano gyvenime būta istorijų. Kai mokiausi VU žurnalistikos specialybės  pirmame kurse, o vienuolynu vadintame bendrabutyje gyvenome dvylika bendrakursių vienoje "menėje", užsidarius bibliotekoms - universiteto ar Martyno Mažvydo dabar vadinama, taip nesinorėdavo grįžti į tą "kolchozą". Kažkuri bando mokytis, ruoštis seminarui, kažkuri žvengia, kžkuri, įsisprudusi kamputyje, verkia. Žodžiu, chaosas. Jo bent kiek išvengti galėjai tik vėliausiai, 23 val., pagal taisykles vėliau grįžęs jau turėdavai problemų su bendrabučio budinčiąja. Tuomet bent didžioji dalis iš dvylikos tokiais skirtingais charakteriais mergiočių jau lovose. Kaip kai kurios tame chaose sugebėdavo vos galvą ant pagalvės padėjusios užknarkti, man buvo neįmenama mįslė.

Kai, jau atrodydavo, įmigdavo visos, prasidėdavo kiti "cirkai": viena, gavusi siuntinį iš namų, jo turiniu, kaip kitos, nesidalindavo. Kokią antrą nakties - girkšt spintelės durelės, ir "menės" erdvėje pasklinda lašinių, gal kumpio kvapas. Užsidengdavau antklode, kad to kvapo neužuosčiau, nes seilių pilna burna. Viena kurso draugė už tuos kvapus sugalvojo keršto planą: į duonos kepalą prismaigstyti degtukų. Tokiu ežiu tas duonos kepalas virto.

"Operacijoje" dalyvavome beveik visos, kol tos skūpos bendrakursės nebuvo... Tą naktį, kol girkštelėjo spintelės durelės, nemiegojome nė viena. Ai, tų bendrabutinių "cirkų" galėčiau čia prirašyti "prūdus". Bet grįžtame prie langų.

Tai, norėdama išvengti to bendrabutinio chaoso, po to, kai užsidarydavo bibliotekos, su bendrakurse, nuomojuosia butą, susigalvojome pramogą: šliaužioti po Vilnių ir dairytis į apšviestus langus. Kurdavome istorijas, kas už gyvenimą dengiančiomis portjeromis galėtų vykti. Dabar brangiai sumokėčiau, jeigu atmintis atgamintų noveles, kurias susikurdavome. Duetu. Kiekviena, "įnešdama" savo vaizduotės siužetinę liniją. 

Pirmas kursas, abiem stigo reliatyviai saugių tėvų namų... Jos - Kaune, mano - Klaipėdoje. 

...Dar tik bando aušti lapkričio 13 - oji. Ir dar penktadienis. Kas ten už Dragūnų kvartalo daugiaukščio langų su įsižiebiančiomis šviesomis vyksta? Galiu spėlioti niūriai, o galiu ir linksmai, romantiškai. 

Geriau pastarasis variantas, ar ne?

Visus „Gyvenimas pro langą“ straipsnius rasite čia.