Gyvenimas pro langą: Apsnigtas pianinas

149 - oji istorija, sausio 31, sekmadienis

Šįryt įsispoksojau į du daugiaaukščius Dragūnų kvartale. Mat dėmesį patraukė vieno jų viename lange įsižiebusi šviesa. Kiti dar tamsūs. Juk sekmadienis...

Nežinau kaip kitiems - mane kokia įstrigusi detalė, vaizdinė detalė, gali persekioti paromis. Net į sapnus pareiti. Šiąnakt susapnavau apsnigtą pianiną. Vakar panašų įsitėmyjau fb. Jūrmalos pajūryje.

Pagalvojau - koks gražus sumanymas: atvarai prie jūros ir grajini. Savo, o gal ir kitų malonumui. Arba siaubui.

Bet paskui pergalvojau - kaip tas vargšas apsnigtas pianinas turėtų jaustis, kai ir patalpose juo reikia rūpintis: tai per drėgna, tai per sausa. Praranda harmoningą skambėjimą. Tampa tik baltai juodų pagaliukų - klavišų - rinkiniu. Turbūt ir pianinai, kaip žmonės, turi likimus. Na, to fotografijoje matyto, o ir į sapnus atkeliavusio likimas - žadinti visai nelinksmas mintis.

"Neprašau tavęs, Viešpatie, stebuklų ir vizijų, tik jėgų kasdienybei. Išmokyk mane mažų žingsnelių meno. Duok man sumanumo ir išradingumo, kad kasdienybės įvairovėje ir gausoje spėčiau įsidėmėti tai, ką sužinau ir patiriu. Išmokyk mane tinkamai paskirstyti laiką. Suteik man galios tiksliai pajusti, kas yra svarbiausia, o kas ne taip svarbu. Įtikink mane, kad svajonės nieko gero neduoda, vis tiek, ar svajočiau apie praeitį, ar apie ateitį. Padėk man kuo geriau atlikti šios dienos darbus ir suvokti, kad svarbiausia valanda yra dabar.

Apsaugok mane nuo naivaus tikėjimo, kad gyvenime gali viskas klostytis sklandžiai. Padovanok man blaivų suvokimą, kad sunkumai, pralaimėjimai, nesėkmės, klaidos yra neišvengiami gyvenimo priedai, padedantys mums augti ir bręsti. Primink man, kad širdis dažnai priešinasi protui. Reikiamą valandėlę atsiųsk man ką nors, kas mylėdamas išdrįstų pasakyti man tiesą.

Tu žinai, kaip labai mums reikia draugystės. Padaryk taip, kad būčiau pribrendęs tai gražiausiai, sunkiausiai, rizikingiausiai ir švelniausiai gyvenimo dovanai. Pasiųsk man reikiamos nuovokos, kad pataikyčiau tinkamą akimirką tinkamoj vietoj įteikti gerumo dovanėlę su žodžiais ar be jų. Paversk mane žmogumi, panašiu į didelės grimzlės laivą, kad pasiekčiau ir tuos, kurie yra dugne. Išsklaidyk mano baimę pražiopsoti gyvenimą. Duok man ne tai, ko aš noriu, bet tai, ko man reikia. Išmokyk mane mažų žingsnelių meno." Taip, tai Antuanas de Sent Egziuperi. Kažink kiek žmonių planetoje bepamena jo pamokas prisijaukinti lapę? Mylėti rožę, ją laistant?

Juk pasitaiko ir tokių, kuriems: "Tiesa yra viena, kurios niekas nežino. Lieka gerti, biškį dirbti, turėti moterį, vaiką, o visa kita..."

...O aš norėčiau išbandyti tą apsnigtą pianiną Jūrmalos pajūryje. Kažin kaip jis skambėtų?

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia