Gyvenimas pro langą: karantininiai gimtadieniai

72-oji istorija. Lapkričio 15 d., sekmadienis.

Tingus tas sekmadienis. Kiemo "garaže" laisvų vietų nėra. Skirtingai nuo darbadienių, pro mano namo "autostradą" kvartalo gyventojų automobiliai nerėplioja, vos vos, kažkaip prasilenkdami toje siaurutėje "autostradoje". Kaip visada tingų sekmadienį.

...Jau vakar "Gyvenime pro langą" raportavau, kad man prasideda gimtadieniniai "atlaidai" - kasdien po draugą ir net po kelis iki lapkričio pabaigos. Kai kurie - ir jubiliejiniai.

Žinau, kad vienas "jubiliejinis" gimtadieniui rengėsi jau prieš kelis mėnesius, galvodamas, kokį viešbutį užsakyti, kokį restoraną pasirinkti. Jau net ir apie meniu galvojo. Kol kas nežinau, kaip iš tų visokių galvosūkių išsinarplios, nes jubiliejinis - rytoj...

Apie kitą "jubiliejinį" dar už kelių dienų su vilniečiu bičiuliu svarstėme žymiai anksčiau, nei paskelbtas karantinas. Jo logika buvo maždaug tokia: chebrytė pasidarom testus ir jubiliejų švęsiančiam bičui sutanciavojam "flamenko". Jeigu kartais nepavyktų, su morzaraiščiais polką su ragučiais trenksim. Anei "flamenko", anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlių, nes mėgintuvėlių pristigo. Irgi reikės pakaušį gerokai pakrapštyti, kaip džiaugsmo nuotoliniu būdu suteikti...

O jau vakar gimtadienį atšventusi bičiulė krykštaudama raportvo: "Kaip gerai tie paštomatai. Dar gimtadienio išvakėse nuskuodžiau pasiimti dukters atsiųsto siuntinuko. Išvynioti ketinau gimtadienio rytą. Pirmas ženklas, kad gimtadienis, - įžengiu į vonią, o ten ant jos krašto - didžiulė rožė.

Kada mano mieliausiasis ją ten padėjo - iš kur aš žinau? Bet tikrai ne iš vakaro, nes neapvytusi. Kur jis ją slėpė, kol toj vonioj padėjo, irgi nežinau. Žodžiu, - staigmena didžiausia. Ir švelnumas širdyje. Paskui krapštau dukters siuntinuką. Visokių vaišių rinkinukas. Ir mano mėgstamų saldainių su riešutais. O svarbiausia - toks retas dabar mūsų gyvenimuose atributas - atvirukas. Su tokia meile rašytas, nuoširdus", - savo gimtadienio rytą čiauškėjo bičiulė.

Žodžiu, gyvenimas verda, nors ir esame užsikarantinavę savo bunkeriuose ir kamarose.

Bet ir tuomet šventės neaplenkia. Kad ir elektroniniu dėmesiu ar, labai pasistengus, ir mažytėmis smulkmenėlėmis tame globaliame pasaulyje. Smulkmenėlės, kurios reiškia visai paprastus dalykus - "Ačiū, kad esi mano gyvenime."

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia