Gyvenimas ne tik pro langą: kai sidabras pradedamas auksinti...

61-oji istorija: kai sidabras pradedamas auksinti...

Gegužės 29, penktadienis.

"Kur dabartės tokia graži?" - iš balkono riktelėjau puošniai kaimynei, sėdančiai į sidabro spalvos automobilį. Rankoje ji laikė baltą hortenzijos žiedą.

"Tai, va, stuktelėjo dvidešimt penkeri, kai mes susiženyjom",- atsakė. Už vairo sėdo sūnus. Kitas, vyresnysis, per koronę liko mokytis ir dirbti UK. Štai ir sidabrinių jaunasis pasipuošęs.

Po 25 - erių jie važiuoja į Palangos bažnyčią...

Šiame cikle jau buvau užsiminusi apie žilagalvių poras. Neišsiblaškiusias, neišsitaškiusias. Man taip gražu regėti, einančius susikabinusius už rankų. Tarsi nebūtų išauginę vaikų, tarsi nepatyrę vargų. Susikabinę už rankų, padėdami vienas kitam.

Mano kaimynų pora dar ne sidabriniais plaukais. Nuolat kažkur skubantys, lekiantys su rūpesčiais rūpestėliais.

Ir štai - judviejų šventė. Nežinau, ką jie vienas kitam pasakys. Bet tikrai pasakys, kas jiedviem per tuos dvidešimt penkerius metus buvo svarbiausia.

Sidabrinės vestuvės - tai riba, iki kurios nueina ne visi. Reikia turėti daug išminties tą kelią kartu nueiti. Išsaugoti šilumą, švelnumą, kai toks atšiaurus gyvenimas - ne kožnam pabažnam.

Meilė ir pagarba vienas kitam padėjo nugalėti gyvenimo išbandymus, išmokė iš pusės žodžio suprasti vienas kitą. Ir užjausti, kai įsismarkauja kokie nelaukti skersvėjai.

Kiekvienas šeimyninio gyvenimo tarpsnis turi savo pavadinimą. Pirmasis vestuvių jubiliejus vadinamas žaliuoju, dar kartūniniu, medvilniniu. "Žaliasis" tikriausiai reiškia nesusitupėjęs, nenusistovėjęs. O kartūninis - medžiagos plonumą, nepatvarumą.

Iki sidabrinių vestuvių buvo popierinės, odinės, medinės, cinko, varinės, skardinės, rožinės, stiklinės, porcelianinės.

Tos medžiagos ir metalai nepriklauso kilmingiesiems. Jie simbolizuoja tik tam tikrą sąjungos stiprumą, bet ne kilnumą ir grožį.

O jau sidabras pasako: sugebėjo ne tik išsaugoti meilę. Sugebėjo apeiti tokius aštrius povandeninius rifus.

Vadinasi, nusipelnė sidabrinės žvakidės, sidabrinių šaukšto, šakutės, peilio. Su abiejų inicialais.

Nežinau, ar mano kaimynų pora apturėjo jubiliejaus ritualą - pasibučiavimą. Vyras ir žmona tą rytą ilgu bučiniu linki vienas kitam gero ryto ir geros dienos. Ir juo ilgesnis bus šis bučinys, tuo labiau bus neišdildomi prisiminimai apie šią dieną.

Šio ryto pusryčiai - kitokie. Svarbiausia čia - sidabro žvakidėse uždegamos žvakės.

Pagrindinė tradicija, kurios laikomasi visose šventėse - gėlių įteikimas. Kaip ir vestuvių dieną, vyras žmonai padovanoja gėles, mėgstamus ir romantiškus žiedus. Esant galimybėms, dovanojami dirbiniai iš sidabro.

Kad sidabrinių vestuvių šventė praeitų tikrai šventiškai, neruoškite priėmimo namuose. Juk yra tiek daug įvairių, patogiai įrengtų, vietų, vietelių su gražia panorama. Kad ir prie jūros ar kokioje miško aikštelėje. Ir visai nebūtina nukrauti stalus.

Manau, kad mano kaimynai taip ir padarė, nes į automobilį sėdo be pundulų punduliukų.

...Šiandien jie jau pradėjo savo sidabrą auksinti.

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia