Žvejams svarbiausia - menkės kaina

Šiuos metus žvejai pradeda su nerimu - kokia šiemet bus juos maitinančios menkės kaina, nes nuo jos priklauso samdomų žvejų atlyginimai. Apie šiandienos lūkesčius kalbamės su vienos didžiausių žvejybos Baltijos jūroje bendrovių AB "Senoji Baltija", buvusio žvejų kolūkio "Baltija", direktoriumi Jonu Bartminu.

Kiek dabar "Senojoje Baltijoje" dirba žmonių?

Apie 50. Daugelyje Lietuvos įmonių darbuotojų skaičius mažinamas, o mes didiname. Įsigijome ir iš nuomos susigrąžinome laivus, tad dabar komplektuojame naują įgulą - į darbą priimsime 6 jūrinių specialybių atstovus.

Kas liko iš kažkada buvusio didelio ir garsaus "Baltijos" žvejų kolūkio?

Anksčiau žvejų kolūkis turėjo per 40 laivų, kurių didelė dalis buvo išdalinta pajininkams, žuvies perdirbimo fabriką, laivų remonto bazę, sandėlių ūkį. Žinoma, kai laivų skaičius sumažėjo iki 7, mes daug ko atsisakėme.

Ar jums neskauda širdies, kad dabar ši įmonė yra taip suliesėjusi?

Ne. Mūsų įmonė vis dar gana riebi, kitaip sakant, normali. Žinoma, nebėra toks monstras, koks buvo sovietmečiu, kai joje vykdavo visi procesai pradedant žuvies sugavimu ir baigiant jos suvalgymu. Mums dabar naudingiau nusipirkti pigesnę paslaugą ir žiūrėti, kad ji būtų kokybiškai atlikta, nei patiems viską daryti.

Kokie 2009-ieji buvo jūsų vadovaujamai bendrovei?

Vertinant juos kaip krizės metus - neblogi. Svarbiausia buvo išgyventi. Išgyvenome, ir gerai.

Ko tikitės šiais metais?

Tikimės, kad menkės kvota vienam laivui bus 115-120 tonų. Svarbiausia, kad jos kaina nebūtų maža. Pernai ji ilgą laiką buvo nedidelė, sumažėjo žvejų atlyginimai, žmonės buvo nusiminę. Gyvename kasdieniais rūpesčiais - ruošiamės žvejybai. Be menkės kainos, mums svarbiausia kvotos, laivų techninė būklė ir palankūs orai.

Ar "Senoji Baltija" atlaikys krizę?

Žvejams dabar sunku. Metus mūsų žuvis aukcione buvo parduodama žemiau savikainos. Tik kai Vyriausybės nutarimu leista 30 proc. sugautos žuvies parduoti be aukciono, kainos pakilo. Todėl juokauju, kad jeigu būtų mano valia, panaikinčiau privalomą žuvų aukcioną. Žinoma, mes planuojame išgyventi, jeigu nebus kokių nors kataklizmų, nors lengva nebus.

Kiek klaipėdiečių pamaitina "Senosios Baltijos" laivai?

Daugiausia gaudome menkes - per metus apie 700 tonų. Sakoma, kad Lietuvos gyventojas per metus suvalgo apie 6 kg menkės. Tad būtų galima suskaičiuoti, kiek mes žmonių pamaitiname. Tačiau daugiausia mūsų menkė patenka į perdirbėjų rankas ir jos Lietuvoje nelieka. Tiesa, vėliau ji grįžta, pavyzdžiui, kaip žuvies piršteliai. Pernai bandėme žvejoti šprotus, sugavome 800 tonų, bet didžiąją dalį atidavėme pašarų gamintojams Danijoje. Klaipėdoje šių žuvų paklausos arba nėra, arba mums neapsimoka parduoti. Beje, iš šprotų daromi ir įvairūs aliejai, ir žuvies taukai. Šiemet irgi žadame gaudyti šias žuvis.

Ar dar liko pas jus senų darbuotojų, kurie dirbo tais laikais, kai kolūkis turėjo per 40 laivų?

Liko. Vienas iš jų aš. Pas mus darbuotojų kaita nedidelė. Atlyginimai gal ir nėra dideli, nes priklauso nuo žuvies kainos, bet jie mokami stabiliai.

Kokia jūsų specialybė?

1982 m. Odesoje baigiau aukštąją jūrinę inžinerinę mokyklą, tad esu laivavedys inžinierius.

Kodėl turėdamas tokį diplomą nebandėte laimės gilesniuose vandenyse?

Todėl, kad neturėjau vizos, t. y. jūreivio paso. Galėjau dirbti tik liaudies demokratijos šalyse, pavyzdžiui, Bulgarijoje plaukioti Dunojumi arba linijos į Rytų Vokietiją laivais. Mokytis mane siuntė bendrovė "Lietuvos jūrų laivininkystė", tad baigęs trejus metus atidirbau krante remontuojamuose jos laivuose. 1985-aisiais dėl materialinių sumetimų išėjau dirbti į žvejų kolūkį - ten kapitono padėjėjams nereikėjo vizos. 1989-aisiais gavau vizą, tad kolūkyje dar šiek tiek kapitonavau. Nuo 1992 m. į jūrą nebeinu.

Tai jūs iš tų lietuvių, kuriuos sovietų valdžia nuskriaudė?

Dabar aš galvoju, ar mane nuskriaudė, ar ne. Anuo metu atrodė, kad nuskriaudė "nesvietiškai".

Kalbino Dalia BIKAUSKAITĖ