Žvejai kyla į kovą

Neseniai šalyje pradėjusi veikti Žvejų mėgėjų asociacija teigia, jog kovos su grobuonišku gamtos resursų naudojimu ir aplaidžiu kontroliuojančių institucijų darbu."Pastaruoju metu vis garsiau girdime nuogąstavimus apie žuvies išteklių mažėjimą. Vienoje pusėje - daugiatūkstatinė žvejų mėgėjų armija, kitoje - verslinės žūklės atstovai ir jų lobistai funkcionieriai.  
Pastarieji apie permainas nenori net girdėti. Gamtos apsaugos pareigūnai dirba tik iki 17 valandos, nes, anot jų pačių, nemato nei motyvacinių priedų, nei atlygio už viršvalandžius. Negi brakonierius ar verslinės žūklės statusu besidangstantis pilietis mes nelegalų tinklą tik iki penkių valandų vakaro?" - sako asociacijos prezidentas Gintaras Šilinskas.

Anot jo, didžiausia problema šiuo metu yra įstatymas, kuris tiesiogiai gina verslinę žūklę ir sudaro galimybę dominuoti nelegaliai žvejybai.

"Brakonieriavimas įgavo neregėtą mastą ne tik valstybiniuose telkiniuose, bet ir saugomose teritorijose. Pareigūnų suvestinėse užfiksuoti pažeidimai ir neadekvačios baudos atrodo juokingai lyginant su gamtai padaroma žala", - sako G. Šilinskas.

Jis akcentuoja, kad brakonierių sugauta žuvis realizuojama nelegaliais būdais - į šią veiklą įsijungia supirkinėtojai, nelegalios rūkyklos, prekiautojai. Ant turgaviečių prekystalių rasi kokios tik nori žuvies, net jei tuo metu jai galioja gaudymo apribojamai.

"Visa tai - nevaldomos situacijos ir plataus konglomerato išdava, kurios užuomazgos prasideda brakonieriaus tinkle", - teigia Žvejų mėgėjų asociacijos atstovas.

Jam į akis krenta ir tai, kad Lietuva smarkiai atsilieka žvejybinio turizmo srityje. Latvijos uostas Liepoja tapo lietuvių poledinės stintų žūklės Meka. Kaliningrado srities kaimai Morskoje ir Rybačije žiemą nebesutalpina lietuvaičių, o Neringos poilsiavietės, viešojo maitinimo įstaigos tuo metu merdėja. Pavasari ir rudenį Švedijos bei Suomijos ežerus ir upes okupuoja lietuvaičiai, vasarą Norvegijos fiordai "kalba" lietuviškai.

"Lietuvoje vandens telkiniai nuomojami verslinės žūklės atstovams, kurie turi tik vieną tikslą - išsemti viską, kas gyva, ir palikti telkinį likimo valiai. Žinoma, kodėl gi nesemti, jei per metus už ežerą reikia pakloti tik keliasdešimt litų. O, pavyzdžiui, Skandinavijoje ežerai ir upės nuomojamos tik rekreaciniu turizmu užsiimančioms sodyboms, jei tokių nėra - netoli įsikūrusioms suinteresuotoms organizacijoms, kurios rūpinasi žuvivaisa, žūklės kultūra. Tuo būdu valstybė gauna nemokamą vandens telkinių sargą, licencijų platintoją, aplinkinės teritorijos tvarkytoją, gamtos inspektorių. Ar galima sugalvoti geriau?" - sako G. Šilininskas.

"Vakarų ekspreso" informacija