Virtualaus laivo kapitonas prisimena reisus, trukdavusius 15 mėnesių

R. Zažeckis - 1962 metų Klaipėdos jūreivystės mokyklos (dabar Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla) tryliktos laidos absolventas. Tai viena pirmųjų laidų, kai abiturientai, norintys mokytis toje mokykloje, buvo surinkti iš visos Lietuvos.

"Mokiausi pirmoje lietuviškoje grupėje. Mėnesį pasimokėme ir buvome išsiųsti į jūrą metams. Tik po metų, 1959-aisiais, pradėjome mokytis specialybės Jūreivystės mokykloje. Taigi gavome gerą krikštą ir visi žinojome, kas tai yra jūra. Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu mūsų laida buvo pirmoji Lietuvoje", - prisimena kapitonas.

Visada sirgo jūros liga

Kodėl tapote jūrininku?

Iš pradžių buvau įstojęs į karininkų mokyklą Sankt Peterburge, bet nepatiko, pabėgau ir 1958 metais įstojau į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Kai išplaukiau į jūrą, apie ją žinojau tik iš romanų. Nei aš jos mačiau Vilkijoje, nei kas nors iš giminės buvo jūrininkas. Kai išplaukiau, taip sirgau jūros liga, kad per visą savo gyvenimą nemačiau daugiau žmonių, kurie taip sunkiai būtų sirgę. Jūros liga sirgau ir būdamas kapitonu: kiekvieną kartą išplaukęs į reisą visada ja persirgdavau iš naujo.

Mane drąsino tai, kad admirolas Horacijus Nelsonas irgi visą laiką sirgo jūros liga.

Tačiau, nepaisant to, man jūra taip patiko, kad Jūreivystės mokykloje buvau pirmūnas. Patiko ir profesija, Lietuvoje tapau vienu jauniausių tolimojo plaukiojimo kapitonų. Tokį diplomą gavau 1968 metais, t. y. po 5 metų, kai baigiau Jūreivystės mokyklą. Tais laikais tai buvo fantastika. Buvau jaunas kapitonas, man labai patiko kapitonauti.

Apie realius reisus ir areštą

Kada grįžote į savo mokyklą dirbti?

1986 metais sausio 13 d. grįžau jai vadovauti ir viršininko pareigas ėjau iki 1993 metų. Tą savo meilę jūrai aš parsinešiau į mokyklą, bet 1991-aisiais lapkritį dar būdamas mokyklos viršininku išplaukiau į jūrą ir ėjau transporto laivyno laivo kapitono pareigas.

Prisimenate tą reisą?

Buvo labai sudėtingas. Nuvykau į Kanarų salas, priėmiau laivą "Brizas", jame iškėlėme Lietuvos vėliavą. Sudėtingas buvo ir pats plaukiojimas. Atplaukėme į Nigeriją su šaldytos žuvies kroviniu, laivas buvo areštuotas. Žinoma, ten jokios Lietuvos atstovybės nebuvo. Areštas truko 4 mėnesius, stovėjome nuleidę inkarą upėje. Trūko tiekimo, maisto produktų. Oi, kiek ten buvo problemų. Iš Nigerijos išplaukę dar nugabenome krovinį į Rio de Žaneirą, paskui vėl plaukėme. Apskritai paėmus su visu areštu reisas truko 15 mėnesių. Lietuvoje prasidėjo laivyno griūtis, tai mes "Brizą" reiso pabaigoje nuplukdėme į Karačio uostą Pakistane, kur jis buvo atiduotas į metalo laužą.

1992 metais dar dirbdamas jūroje pasiunčiau prašymą, kad mane atleistų iš mokyklos viršininko pareigų. Aš dar kiek paplaukiojau. Kitas reisas jau buvo su nauju laivu.

Ar ir kitas reisas buvo toks pat įdomus?

Nikolajevo statykloje priėmiau visiškai naują laivą "Sea Frost". Išplaukėme pas graikus pagal kontraktą. Tas kontraktas truko 13 mėnesių. Gabenome šaldytą žuvų produkciją iš Argentinos į Japoniją, o iš Naujosios Zelandijos, Australijos vaisius - į Europą. Ir tai buvo paskutinis mano reisas.

Kuriais metais vėl pradėjote dirbti Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje?

1998 metais atėjau dėstytojauti. Čia ir tęsėsi visas manos gyvenimas iki dabar.

Treniruoklių tėvas

Mokyklos studentai jus vadina treniruoklių tėvu. Jūs daugybę metų dirbote mokydamas juos navigaciniuose treniruokliuose, buvote tiesiog suaugęs su jais, didžiavotės jais. Kiek metų buvote treniruoklių vedėju?

Juo tapau turbūt 1999-aisiais ir tas pareigas ėjau iki dabar. Kad studentai laikytų baigiamuosius egzaminus treniruokliuose ir atliktų visas funkcijas, kurias turi daryti laivavedys laivo tiltelyje, turbūt niekur kitur pasaulyje nėra. Mūsų studentai ne žodžiais, o veiksmais pademonstruoja, kad moka valdyti šiuolaikišką laivą. Atvykę dėstytojai iš kitų šalių vis stebėdavosi.

Visada jausdavau didžiulį pasitenkinimą, kai studentai gerai išlaikydavo egzaminus.

Dabartinis jūsų navigacinis treniruoklis labai tikroviškas. Ilgiau jame pabuvęs gali pajusti net laivo supimą. Ar tiesa, kad paskui pas jus mokėsi ir jau prityrę jūrininkai, ir locmanai?

Pats pirmas radiolokacinis treniruoklis mokykloje atsirado dar 1988-aisiais, kai buvau jos viršininkas. Taigi dabartinis mūsų navigacinis treniruoklis buvo pradėtas tais metais ir yra toje pačioje vietoje. Pas mus treniruoklis yra taip padarytas, kad, kai ant tiltelio stovi ar studentas, ar kapitonas, po 5 minučių jie pamiršta, kad yra treniruoklyje, jaučiasi kaip tikrame laive.

Mes visą laiką jį tobulinome. Elektroniniai jūrlapiai tapo jo dalimi. Kai tik kas naujo atsiranda laivyne, tuojau bandome įdiegti į mūsų treniruoklį. Visi didieji laivai į Klaipėdos uostą pirmiausia būdavo įvedami mūsų treniruoklyje. Laivas-dujų saugykla "Independence" taip pat. Laivų dujovežių kapitonai ir jų vyriausieji padėjėjai pas mus treniruodavosi. Mūsų treniruoklyje yra visos Klaipėdos uosto modernizacijos, turime sukūrę Klaipėdos uosto matematinį modelį.

"Buvau laimingas darbe"

Ar dar tebedirbate Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje?

Iškart po savo gimtadienio, nuo kovo 31 d., išėjau iš darbo.

Išduokite paslaptį, kaip jums pavyko dirbti iki 80 metų.

Kiekvieną dieną, kai buvau treniruoklyje, buvau laive ir mokiau visus kitus žmones, kurie ateidavo į kursus, ir, žinoma, studentus būti laivo kapitonais. Ir pats būdamas savo "realiame" laive kapitonavau. O paslaptis, kodėl taip ilgai dirbau, labai paprasta. Ateini į paskaitą pas studentus ir užmiršti savo amžių. Prieš juos negali stovėti susilenkęs, būti sukriošęs. Jaunų žmonių nuotaika persiduoda tau, pradedi šypsotis. Nejaučiau jokio vargo. Aš buvau laimingas darbe: ir mokykloje, ir kai plaukiau į jūrą. Kuo sunkiau būdavo, tuo man įdomiau.

Kiekvieni kursai treniruoklyje būdavo saviti, kupini naujovių: laivai nauji, modeliai nauji, bandymai nauji. Ne tik aš vienas ten degdavau, degdavo ir visi, kurie dalyvaudavo. Mes visą laiką buvome naujausių technologijų viršūnėse. Netgi būdavome žingsniu į priekį, palyginti su realybe. Tas labai įdomus darbas ir buvo eliksyras to, kas neleido man pasenti. To užtaiso man užteko, kad ir dabar nežiūriu į gyvenimą pesimistiškai. Man labai pasisekė, kad dirbau mokykloje, kuri yra Lietuvos pasididžiavimas. Ji turi ne vien tik navigacinį treniruoklį, bet ir mechaninį, ir kitokių. Jie priartina mokymą prie darbo laive.

Kapitone, ką veiksite dabar? Jums bus liūdna, kai nebeplauksite į jūrą, kad ir virtualiai.

Nežinau. Laukiu, kol baigsis karantinas. Kai tik bus atidaryta mokykla, bėgsiu pas juos - gal dar galiu būti jiems naudingas. Deja, dabar treniruoklis negali dirbti. Kaip viskas bus, kai grįšime į normalų gyvenimą, neįsivaizduoju.