Užmirštos marinisto Savelijaus Golubevo nuotraukos

Tarptautinės jūrų organizacijos (IMO) Tarybos sprendimu šiemet Pasaulinė jūrų diena bus švenčiama rugsėjo 26-30 d. Jos tema - "Piratavimas: sustyguotas atsakas".

Lietuvos saugios laivybos administracija ir Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla Pasaulinės jūrų dienos proga organizuoja S. Golubevo (1935-2007) užmirštų darbų parodą, pavadintą "Jūros pavilioti". Ji bus eksponuojama Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje (pirmajame aukšte). Parodos atidarymas - rugsėjo 23 d. 14 val. Jame dalyvaus Jūrų kapitonų klubo, Lietuvos jūrininkų sąjungos, Lietuvos laivų savininkų asociacijos, kitų jūrinių organizacijų atstovai ir jūrai bei jūrininkams neabejingi žmonės.

Parodoje eksponuojamos S. Golubevo nuotraukos, išsaugotos fotografo našlės Liudmilos Golubevos. Jose - įspūdingi jūros vaizdai ir romantika, žmogaus darbas, jūrininkų portretai. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai galės aplankyti šią unikalią parodą ir pasibaigus Pasaulinės jūrų dienos minėjimo savaitei.

Prie Pasaulinės jūrų dienos paminėjimo Lietuvoje šiemet prisideda ir Susisiekimo ministerija. Vilniuje, pagrindinio ministerijos pastato fojė, rugsėjo 26 d. 11.30 val. atidaroma S. Golubevo nuotraukų, kurias paskolino Lietuvos jūrų muziejus, paroda.

Beprotiškai mylėjo jūrą

Žmonos Liudmilos Golubevos žodžiais tariant, Savelijus buvo tikras jūrininkas, nes beprotiškai mylėjo jūrą. Buvo darbštus, stiprus, jautrus ir labai geras žmogus.

Dirbti laivuose jūroje panevėžietis S. Golubevas pradėjo nuo 17 metų, kai atvyko į Klaipėdą. Buvo jūreivis, bocmanas, paskui radistas šifruotojas. Sovietmečiu laivuose buvo tokia pareigybė - slaptas radiogramas ne visi galėjo skaityti.

Dirbo Lietuvos žuvies pramonės gamybiniame susivienijime. Reisai tais laikais buvo ilgi, o jis vis fotografuodavo ir fotografuodavo. Tolimojo plaukiojimo kapitonas Juozas Liepuonius prisimena, kad šis žmogus galėdavo valandų valandas tykoti stovėdamas laivo denyje tinkamo vaizdo jūroje savo nuotraukoms.

Hobis išgarsino vardą

Fotografija - S. Golubevo hobis. Jo nuotraukų būdavo pilni ne tik klaipėdietiški laikraščiai. Fotografavo jis su paprastu fotoaparatu "Zenitas", nuotraukas darė laivuose sunkiomis sąlygomis arba namuose vonioje. S. Golubevas buvo kuklus žmogus ir reiklus savo hobiui. Ko gero, Liudmilą būtų išbaręs už į "Vakarų ekspresą" atneštas nuotraukas, būtų sakęs, kad tai brokas. Jis atspausdindavo 20 nuotraukų ir iš jų atrinkdavo vieną, kurią galima rodyti žmonėms.

S. Golubevas buvo Lietuvos fotomenininkų draugijos narys, kelerius metus rengiamose parodose sulaukė vairių apdovanojimų, nemažai išleista knygų, kuriose puikuojasi jo darbai. Jis, kaip fotografas ir marinistas, žinomas plačiai ir už Lietuvos ribų. Į parodas atvažiavę solidūs žmonės stebėdavosi, kad tokiu primityviu fotoaparatu kaip "Zenitas" galima padaryti tokius šedevrus. Ponia Liudmila mano, kad jam tiesiog Dievo buvo duota matyti kitaip nei kitiems žmonėms. Kiekviena jo nuotrauka unikali savo nepakartojama nuotaika, iš jos sklinda anų laikų dvasia. S. Golubevo nuotraukos - daugeliui jaunų žmonių - jau istorija. Pirmasis Savelijaus mokytojas - Bernardas Aleknavičius.

Žmona nepyko ant Savelijaus už tokį hobį, priešingai, padėdavo daryti nuotraukas. Žinoma, šiek tiek pavyduliavo vyro jo didžiajai meilei jūrai.

Neturi dulkėti užmarštyje

Ponia Liudmila kilusi iš Ukrainos, gyveno Nikolajeve, laivų statytojų mieste. Kai jai buvo beveik dvylika metų, mirė jos tėvas, atominių povandeninių laivų statybos inžinierius. Liudmila turėjo draugę Birutę iš Lietuvos. Atvažiavo į Klaipėdą paviešėti pas jos tėvus, taip ir pasiliko Lietuvoje. Beje, ji dvejus metus plaukė į jūrą, buvo ir oficiantė, ir radijo laikraščio redaktorė. Su Savelijumi jūroje ir susipažino, jis jau tada turėjo hobį. Vyras buvo 12 metų vyresnis ir jaunos žmonos į jūrą nebeleido.

Jau praėjo 4 metai po S. Golubevo mirties, tačiau jo žmona ir dukra vis dar negali apie jį kalbėti be ašarų.

Daugelį savo nuotraukų jis išdovanojo, Lietuvos jūrų muziejus netgi nupirko dalį jų, kai reikėjo paremti jį susirgus. Bet dar labai daug įvairaus formato nuotraukų, kuriose dominuoja jūra, dėl kurios S. Golubevas buvo tiesiog pamišęs, mechanikų, kapitonų, paprastų jūreivių, žvejų portretai, laivai, kurių seniai nebėra, alsuojančių istorija, guli mažame kukliame Golubevų butelyje Simonaitytės gatvėje.

Ką daryti su jomis ir negatyvais, našlė neapsisprendžia. Būtų gerai pardavus, nes dabar didžiausia jos svajonė - pastatyti ant Savelijaus kapo nedidelį paminklą. Ne kokį nors prabangų, bet kad kokia nors žuvėdra, kad jūros banga iš jo nuotraukų būtų... Bet laikai ne tie, menams žmonės dar bijo leisti pinigus. Tačiau viena mintis neapleidžia Liudmilos Golubevos - tas nuotraukas turi matyti žmonės, Savelijus darė jas jiems, tad jos neturi dulkėti užmarštyje.