Uostas visą laiką kovoja ir su gamta

Praėjusį penktadienį Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje visuomenei pristatyta Klaipėdos universiteto profesoriaus V. Vareikio ir Klaipėdos apskrities archyvo direktoriaus Edmundo Bareišos knyga "Technika ir Gamta: Klaipėdos uostas XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje". Knyga išleista 3 kalbomis - lietuvių, anglų ir rusų, nes, pasak V. Vareikio, uostas - daugiatautis organizmas. Joje, be uosto istorijos atspindžių, ir miesto bei uosto sugyvenimo klausimas. Pasak muziejaus direktoriaus Jono Genio, klaipėdiečio bibliotekėlė pildosi - prie jau išleistų dviejų knygų apie žmones ir įvykius, apie Klaipėdos heraldiką, prisideda ir trečia - apie uostą, ir tai dar ne pabaiga. Galbūt bus išleista knyga ir apie Jūros šventę, ir apie Klaipėdos auksą.

Knygoje "Technika ir Gamta" - apie 90 senovinių nuotraukų, kurios yra saugomos Klaipėdos apskrities archyve. Keli šimtai nuotraukų buvo atrasta 1970-aisiais tarp šiukšlių tvarkant uosto popierius, vėliau jos pateko į minėtą archyvą. Tai 1902-1906 m., 1923-1939 m. ir sovietmečio nuotraukos. Pastarosios, pasak profesoriaus, labai neįdomios.

"Rengiant knygą sudėtingas buvo dizainerio darbas, reikėjo padailinti tas senas originalias nuotraukas. Man darbą apsunkino tai, kad tos nuotraukos neturi prierašų, kai kuriose sunku tiksliai atspėti, kas konkrečiai pavaizduota. Teisingai Vytautas Tamošiūnas abejojo, ar tai tiltas į Rusnę, ir aš negaliu pasakyti, kad tai iš tiesų tas tiltas. Įdomu tai, kad tais laikais buvo visai nebloga fotografijų kokybė", - kalbėjo V. Vareikis.

Surado užmirštas nuotraukas

40 metų tos senos nuotraukos pragulėjo archyve niekam nežinomos, kol jų prieš dvejus metus nesurado minėti autoriai. Vaizdai knygos nuotraukose nėra romantiški, susiję su technika. Jose užfiksuoti paprasti darbo žmonės, įvairūs uosto statybų, gilinimo darbų momentai.

Pasak V. Vareikio, visais laikais vyko uosto kova ne tik su konkurentais, bet ir su gamta. XIX a. farvaterio gylis buvo 4-5,5 m, o siekiamybė - 6 m gylis. Kapitonas Sigitas Šileris sako, kad Dievas nuskriaudė Lietuvą, jog sostinę įkūrė ne prie jūros bei davė tik mažą jūros gabaliuką, ir tą patį sunkiai panaudojamą.

Minimu laikotarpiu daug įdomių dalykų nutiko uoste, kurie atsispindi nuotraukose. 1931 m. praūžusi audra uostui ir kopoms pridarė panašiai tiek žalos kaip ir uraganas "Anatolijus", ypač nukentėjo Olando Kepurė. 1924 m. gegužę nuskendo burlaivis su cementu. Ištrauktos statinės su cementu buvo panaudotos priekopei tvirtinti. Teritorija, kurią šiuo metu nuomoja KLASCO, buvo atvira, miestelėnai galėjo prieiti prie marių ir maudytis. Knygoje atsispindi ir šiaurinio bei pietinio molo statybos darbai - pasirodo, iki molų ėjos geležinkelis siaurukas. Beje, akmenys molų statybai buvo vežami iš ūkininkų laukų. Uostas visą laiką buvo ginamas, kovojama su farvaterio užnešimu.

Burlaivių era nebegrįš

II knygos dalis skirta uosto ir miesto diskusijai. Pasak V. Vareikio, Klaipėda be uosto būtų kaip Plungė. XIX a. uostas buvo mieste, Danė pilna laivų. Didėjanti krova atribojo uostą nuo miesto ir įvyko jų susvetimėjimas, nebeliko uosto integracinio ryšio. Ir taip nutiko ne tik Klaipėdai, bet ir kitiems uostams. Apie tai daug rašo olandai. Pasak profesoriaus, burlaivių era nuėjo į praeitį ir nebegrįš, ateina "Panamax" tipo laivų era.

Jūrų krovinių kompanijos "Bega" generalinis direktorius Aloyzas Kuzmarskis pasidžiaugė nauja knyga, įrodančia, kad Klaipėda nuo seno buvo uostas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad uostus tvertis tvoromis paskatino 2001 metų rugsėjo 11-osios įvykiai Amerikoje, kai teroristai susprogdino dangoraižius. "Tačiau ta tvora turi būti skaidri", - knygos pristatymo metu kalbėjo A. Kuzmarskis.