Tarp pirmosios lietuviškos laidos šturmanų yra ir buhalterių

Prieš 50 metų Klaipėdos jūreivystės mokykla išleido pirmąją lietuviškąją tolimojo plaukiojimo šturmanų laidą. Jiems dar teko praktikos semtis burlaivyje "Meridianas". Beveik pusė jų jau mirę, kai kurie dar dirba, o kiti, būdami pensininkai, gyvena tolimų plaukiojimų prisiminimais, kurių nesutalpintum ir į kelias knygas.

Praėjusį penktadienį Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje susitiko 1959 metų laidos absolventai. Deja, šiandien iš 47 baigusiųjų 22 jau mirę ar žuvę, o į susitikimą atvyko tik 13.

Su jais bendravo vienintelis mokykloje dar tebedirbantis buvęs jų dėstytojas Jonas Baltramonaitis. Tais laikais, pasak jo, ir savo noru, ir partijai paliepus jis buvo atšauktas iš jūros dėstyti jūrinius dalykus lietuvių kalba. Tekdavo paskaitoms ruoštis labai ilgai, po kelias valandas versti rusišką literatūrą talkinant žmonai. Atlyginimas buvo menkas, tad jis dar dirbo uoste locmanu. Toms dviem šturmanų grupėms buvo dėstoma ir lietuvių, ir rusų kalbomis, nes be pastarosios tiesiog nebuvo įmanoma išsiversti. Dėstytojas prisiminė, jog jie buvo pasižadėję mokytis be dvejetų ir pažadą tesėjo.

Linksmoji navigacija

Buvę kursiokai dalijosi prisiminimais, pasakojo patirtus nuotykius, turėjo prisipažinti, kas kokį ordiną ar medalį buvo gavęs ir už ką. "Tu kaip beprotis gaudei žuvis", - kapitonui Romualdui Biliui priminė kapitonas Sigitas Šileris, šiuo metu dėstantis mokykloje.

Pirmas R. Bilio laivas - vilkikas "Burovestnik". 12 metų jis išdirbo susivienijimo "Baltrybflot" laivuose, žadėjęs padirbėti tik metus dėl pinigų, 6 metus buvo karinio laivo "Vėtra" kapitonu, paskui dar tiek pat metų vilkiko TAK-2 kapitonu.

S. Šileris 20 metų plaukiojo laivais, paskui dirbo žvejų kolūkio pirmininku, uosto kapitonu, konsulu Kaliningrade. Geriausiu savo darbu jis laiko tai, kad buvo įsteigta Lietuvos saugios laivybos administracija, kurios pirmuoju direktoriumi jis tapo, ir tai suteikė teisę Lietuvos jūrininkų diplomus pripažinti tarptautiniu lygiu. Buvę kursiokai priekaištavo S. Šileriui, kad jis nebeturi daugiau knygos "Kodėl anksti pražyla kapitonai" egzempliorių. Šis sakė manęs, jog 1000 egzempliorių turėtų pakakti visiems jo draugams. Paskui prisipažino dabar rašąs linksmosios navigacijos tema ir be formulių. Pasak jo, jeigu studentas nesupranta esmės, tai ir formulės jam nepadeda. Jo paklausti šturmanai, kas kompase yra pastoviausia, tylėjo. Atsakymas - rodyklė, kuri visada rodo šiaurę.

Neoficialus susitikimo organizatorius S. Šileris (antras iš dešinės) turėjo aiškintis kursiokams, kodėl jiems nepaliko savo knygos egzempliorių.

Liaudies priešo sūnus

Rygoje gyvenantis Juozapas Algirdas Grinevičius, pravardžiuotas Džoniu, baigęs mokslus Klaipėdoje vėliau dar mokėsi aukštojoje Odesos mokykloje kartu su vėliau garsiu kapitonu tapusiu Alfredu Lučka, kuris jaunas žuvo nardydamas prie Kubos krantų. Jo vardu buvo pavadintas AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" turėtas laivas.

Kadangi A. Grinevičiaus tėvas buvo kaimo siuvėjas, sovietai buvo paskelbę šį jūrininką liaudies priešu. Demaskuotas jis buvo Odesoje, teko ir slapstytis, kad į Sibirą neišvežtų. A. Grinevičius 16 metų ėjo kapitono vyresniojo padėjėjo pareigas, nes jam neleido pasikeisti diplomo. Tik Michailo Gorbačiovo laikais tarpininkaujant kapitonui Eimučiui Astikui pagaliau jam buvo pakeistas diplomas ir jis dar 10 metų ėjo kapitono pareigas.

Persikvalifikavo į buhalterius

Pranas Ruikis 17 metų dirbo keleivinio laivo, parplukdyto iš Archangelsko, kapitonu, 10 metų plukdė kateriu locmanus. Jį ministras žadėjo išleisti į pensiją sulaukusį 55 metų, bet netesėjo pažado - tebedirba iki šiol. Julius Leparskas išmaišė visą Atlanto vandenyną, 25 metus ėjo kapitono pareigas, 12 metų išdirbo Laivų eismo tarnyboje ir jam šis darbas buvo įdomus. Justas Kudžma jau 1970 m. buvo patvirtintas kapitonu. Kai įmonė "Jūra" nuskendo jūroje, jam teko ir "grabus" (senus automobilius) plukdyti iš Vokietijos, ir žvejus su kateriais iki priėmimo bujos.

Vienas iš šios laidos šturmanų plaukiojo Sibiro upėmis, kitas prie Afrikos krantų gaudė krevetes dirbdamas laive, kurio pagrindinis variklis buvo paimtas iš tanko. Beje, vėliau jis baigė buhalterių kursus ir buhalteriauja iki šiol. Jonas Valiulis pasakojo, kaip būdamas antru šturmanu buvo tiek pritaupęs kuro, kad nežinojo, kur jį dėti. Jam teko viename laive dirbti su kitu kursioku, ėjusiu tada kapitono vyresniojo padėjėjo pareigas. Pasirodo, pastarasis labai mėgęs pamiegoti ir buvę sunku jį pažadinti, kad pakeistų vachtoje. Kartais kapitonas atrasdavo abu juos miegančius. Šiam jūrininkui labai patiko dirbti Barenco jūroje - matomumas geras, visą laiką diena. Jis dar baigė ir vadinamąją Makarovką, o paskui išvažiavo dirbti į Vilnių.

Pasigedo sekstanto

Pirmosios lietuviškosios laidos absolventai turėjo galimybę pasivaikščioti po mokyklą, apžiūrėti kabinetus. Žinia, tokių treniruoklių kaip dabartiniai prieš daugiau nei 50 metų šioje mokymo įstaigoje nebuvo, bet grindys jiems pasirodė likusios tos pačios. Ir sekstanto (kampmatis laivo vietai nustatyti pagal dangaus šviesulių aukštį) neberado, jį dabar gali pamatyti nebent muziejuje. Po mokslų baigimo jie buvo susitikę kartą kitą ir anksčiau, tačiau į pačią mokyklą organizuotai po 50 metų susirinko pirmą kartą.

Dalia BIKAUSKAITĖ