Šventosios uosto atgimimą paskatino alus

Prie to nemažai prisidėjo trys pajūrio vyrai - Vaclovas Petkus, Raimundas Palaitis ir Eugenijus Gentvilas, sugebėję per metus išjudinti užstrigusį uosto atkūrimą.

Galvojo atskirai

Idėja atgaivinti Šventosios uostą virė daugelio pajūrio žmonių galvose, tačiau ją įgyvendinti nebuvo paprasta. Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojas V. Petkus ją puoselėjo dar nuo Lietuvos nepriklausomybės priešaušrio, kai atsikėlė čia gyventi ir dirbti žuvų ūkyje.

Palangiškį vidaus reikalų ministrą R. Palaitį ši idėja pasiekė kiek vėliau - 2000-aisiais tapus Palangos miesto meru.

"Teko apie tai nemažai diskutuoti su tuometiniu susisiekimo ministru. Tikėjomės, kad apleistas uostas galės tapti pramogų ir turizmo traukos centru. Diskutavome, tačiau šiai idėjai trūko ir rimto proveržio, ir pinigų. Atsimenu, dar būnant Seime teko tą klausimą vis judinti ir judinti, tačiau idėja vos ne vos yrėsi į priekį. Pasiekta buvo tik tiek, kad valdžios žmonės priėmė specialų įstatymą, atliko trijų variantų galimybių studijas ir bent jau ėmė įžvelgti Šventosios uosto atkūrimo galimybę", - prisiminė R. Palaitis.

Jo teigimu, koją tąkart pakišo valdžios gigantomanija - iš trijų galimų Šventosios uosto atkūrimo variantų pasirinktas pats brangiausias, už 180 mln. litų. Tai įgyvendinti tokiai mažai valstybei kaip Lietuva tada atrodė tiesiog nerealu. Ir vėliau, bėgant metams, Šventosios uosto atkūrimo idėja buvo ne kartą skandinama: atstatymo projektas kelerius metus sukosi po teismus, jį stabdė įvairios kliūtys dėl biurokratinių planavimo procedūrų ir kt. Regis, vienu metu projektas beveik buvo pasiekęs finišo tiesiąją, bet galiausiai atsidūrė stalčiuje, tarp kitų rezervinių projektų.

Tapęs Uosto direkcijos generaliniu direktoriumi, E. Gentvilas taip pat bandė prikelti bemirštančią Šventosios uosto idėją, tačiau daugiausia keblumų kilo dėl Šventosios valstybino jūrų uosto įstatymo keitimo. Negalint pavesti vykdyti šio įstatymo funkcijų Uosto direkcijai, tiesiog buvo neįmanoma pradėti realizuoti atkūrimo darbų. O čia pat visur pagalius į ratus kaišiojo ir Klaipėdos jūrų uosto lobistai su pasiūlymais neinvestuoti ten, kur grąža abejotina.

"Galbūt jie ir teisūs, bet ilgainiui suvokė, kad net ir didžiajam pramoniniam uostui šis mažas uostelis yra reikalingas", - sakė R. Palaitis.

Ne pabaiga

Tiek V. Petkus, tiek R. Palaitis neslėpė: per tuos ilgus metus, ypač susidūrus su įvairiomis kliūtimis, ne kartą norėjosi viską nustumti į šalį ir pamiršti. Viltis kada nors atkurti Šventosios uostą pamažu merdėjo. Matyt, taip ir būtų mirusi. Bet po vieno eilinio Klaipėdos uosto tarybos posėdžio trys geri pažįstami sutarė savaitgalį atsigerti alaus ir aptarti Šventosios uosto reikalus.

"Tapus ministru, man buvo kalbėti lengviau, nes kartu gavau ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo tarybos nario pareigas. V. Petkus, ilgai dirbęs Šventosios uoste, žinojo visas esmines detales, ko reikia, kad jis atgytų, o E. Gentvilas, matyt, išsigando, kad aš jį spausiu greičiau atstatyti Šventosios uostą už tą 180 milijonų litų, todėl įtartinai lengvai pažadėjo, kad Šventojoje uostas bus atkurtas", - šmaikštavo R. Palaitis.

"Tas pokalbis buvo didžiulis iššūkis man, kurį su didele atsakomybe priėmiau. Per savaitę su bendradarbiais sukūrėme veiksmų planą, kurio realizavimas užtruko tik 10 mėnesių. Uosto direkcijos kolektyvas, pirmiausiai direktorė Šventosios uostui Airida Čėsnienė, įteikia didžiulę dovaną Šventajai, Palangai ir visai Lietuvai. Ir nė žingsnio nebūtume žengę, jei nebūtų palaiminimo skirti pinigus Šventosios uostui. Už tai turime dėkoti susisiekimo viceministrui Arūnui Štarui", - pasakojo E. Gentvilas.

Jo teigimu, šis projektas Uosto direkcijai kainavo apie 4 mln. litų, tačiau tai - ne pabaiga.

"Įgyvendintas tik pirmas etapas. Tikimės, kad Europos Sąjungos ekspertai, įvertinę šio projekto naudą ir reikšmę jūrų turizmo plėtrai, skirs finansinę paramą ir bangolaužių jūroje statybai. Jų reikia tam, kad per audras uostas nebūtų užneštas smėliu", - sakė jis.