Stresas laivuose: neromantiškoji jūreivystės pusė

Stresas - vidinės įtampos būsena, fizinė ir psichinė organizmo reakcija į slegiančias situacijas. Kenksmingos darbo sąlygos, sutrikdytas darbo ir poilsio režimas, reformos jūros pramonėje, nesutarimai įguloje - glaudžiai susiję su stresu. Ši būsena veikia darbo efektyvumą, lemia, kaip žmogus elgiasi, jaučiasi, ką galvoja. Streso specifika stipriai priklauso nuo laivo tipo ir reisų trukmės.

Kalbintų jūrininkų teigimu, stresas neigiamai veikia ne visus - vieni apskritai negali dirbti nepatirdami streso, kitiems jis atveria akis ir padeda priimti tinkamus sprendimus. Aišku viena - kuo profesionalesnis jūrininkas, tuo mažiau kyla problemų.

Profesiniai paradoksai

Prieš atskleidžiant jūrininkų patiriamo streso pobūdį, būtina pažymėti porą su šia profesija susijusių paradoksų.

"Laivas - padidėjusio pavojaus objektas. Jis yra kietas, iš metalo, žmogų supa mechanizmai, spinduliavimai, vibracijos, laivą sūpuoja, pučia vėjas. Skamba nesaugiai. Tačiau iš kitos pusės - laivas jūroje - saugiausia vieta žmogui. Saugesnės nėra", - aiškina Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius Viktoras Senčila.

Kitas prieštaravimas - išplaukęs jūrininkas ilgisi namų, o grįžęs ilgisi jūros.

"Kai žmogus išgyvena intensyvaus darbo laikotarpį jūroje, ypač ilgų reisų metu, jis pabaigoje pavargsta ir sako: "Čia paskutinis mano reisas, daugiau į jūrą neplauksiu." Po to jis grįžta: praeina savaitė, dvi, mėnuo, ir jo nuomonė keičiasi - jis pailsi moraliai ir vėl nori į jūrą", - teigia direktorius.

Laukiamas ar nelaukiamas?

Savo paradoksais jūrininkų profesija žavi - ji ir stumia, ir traukia. Tačiau vienas streso faktorius nuo jūros atbaido smarkiausiai - tai namų ilgesys. Išplaukę ilgam reisui ne visi jūrininkai gali kasdien susisiekti su artimaisiais, kai kurių santykiai pašlyja.

"Kai esi išplaukęs ilgesniam reisui, gali grįžęs pastebėti, kaip greitai keičiasi miestai, pasaulis - kad pusę metų tavęs nėra Klaipėdoje ir kaip ji per tiek laiko pasikeičia. Pasikeičia ne tik miestas, bet ir žmonės - jie kitaip rengiasi, važinėja su kitomis mašinomis, kažkas jau susituokė, kažkas išsiskyrė, kažkas pagimdė vaikų.

Gyvenimas keičiasi labai greitai, ir tu grįžęs po pusės metų pamatai, kad kažką praradai, nes tavęs nebuvo, - pasakoja vyriausiasis kapitono padėjėjas Dmitrijus Belovas.

- Gerai, kad turiu galimybę kiekvieną dieną susisiekti su šeima, bet tai priklauso nuo laivo, nuo kompanijos politikos - kiek jie leidžia tau skambinti ir kiek kainuoja skambutis. Jeigu mes kalbėsime apie visus jūrininkus, yra bėdų šiuo klausimu. Jūrininkai nori, bet neturi galimybės - kai kurios kompanijos dėl krizės neleidžia skambinti, nes norinčiųjų per daug ir per brangūs skambučiai. Didžiausia problema ir yra susisiekti su artimais žmonėmis siekiant sužinoti, kas vyksta."

Apie tai, kaip visai nelaukiamais krante gali tapti jūrininkai, pasakojo kapitonas Žygintas Gineitis.

"Jūreiviai yra lyg išmesti iš bendro gyvenimo taisyklių. Jie sugrįžta, bando tvarkytis pagal savo taisykles, pagal savo struktūrą, o žmonos, draugės, su vaikais ar be jų, jos jau tvarkosi gyvenimą taip, kaip joms reikia, taigi sugrįžęs namo vyras iš pradžių bando prieštarauti, kol galiausiai susitaiko su padėtimi ir lieka tarsi svečias savo paties namuose, kuris tik palieka ir uždirba pinigų arba galiausiai išsiskiria. Tokios yra ilgų reisų problemos. Bet kiek skyrybų ir nesutarimų yra krante? Skaičius, manyčiau, išsilygina", - nesureikšmindamas jūros ir kranto gyvenimo skirtumų kalba jis.

Iššūkiai naujokams

Būsimas jūreivis, atsitraukęs nuo teorijos vadovėlių ir besiruošiantis praktikai, nėra įmetamas į laivą visai nepasirengęs tykantiems iššūkiams. Jūreivystės mokykloje yra atitinkami psichologijos kursai, galimybės bendrauti su jūrininkais bei kadetais, jau atlikusiais praktiką. Tačiau, kapitonų teigimu, jeigu praktikantas nerodys motyvacijos, nekels klausimų, jis daug nepasieks.

"Jeigu geranoriška įgula, viskas gerai. Bet paprastai stengiamasi praktikantą pašiepti, iš jo pasijuokti. Kažkada, kai buvo rūkas, bocmanas paėmė šluotą ir liepė naujokui eiti ir vaikyti tą rūką. Na ką, tai jis vaikė ir vargo, o įgula iš jo juokėsi", - prisiminė Jūrų kapitonų klubo asociacijos pirmininkas Juozas Liepuonius.

Istorijų apie metusius jūreivystę žmones - vienetai.

"Tokių atvejų, kad grįžęs po praktikos kadetas sakytų, kad meta, iš mano patirties buvo tik vienas. Jis sakė, kad jūreivystė - tikrai ne jo dalykas", - teigia Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos karjeros centro vedėja Genutė Kalvaitienė.

Panašų pavyzdį papasakojo kapitonas Sigitas Šileris: "Iš 50 "Meridiano" įgulos narių tik vienas atsisakė plaukioti. Tiesiog žmogaus organizmas nepriėmė."

Konfliktai gali būti kruvini

Laivuose įgulą sudaro įvairiausių tautybių ir charakterių žmonės, su savo mentalitetu, požiūriu į įvairius dalykus, tikėjimu. Nesutarimai dėl šių ir kitokių skirtumų kartais išauga iki rimtų konfliktų.

"Seniau jūrininkai būdavo iš vieno miesto, valstybės, vienos religijos, o dabar - skirtingos religijos - budistai, musulmonai, pravoslavai, katalikai ir panašiai. Reikia su visais sutarti. Nors būna, aišku, ir konfliktų - pernai Norvegijos tanklaivio įguloje susimušė lenkai su filipiniečiais - buvo net žuvusiųjų, matyt, tarpusavio įžeidinėjimai privedė prie konflikto..." - pasakojo J. Liepuonius.

"Skirtingos religijos taip pat problema. Musulmonai, aišku, kiaulienos nevalgo. Virėjui reikia žiūrėti, o jis sako, kad jam nenustatyta, ką jis gali gaminti, ko ne. Paduosi musulmonui kiaulieną - jis gali tokį triukšmą pakelti... Jeigu bus ramus - padės, nevalgys, bet jeigu jam į kokią sriubą įmaišysi arba į kokį troškinį - jis gali taip įsižeisti... Pirmiausia nukentės tas virėjas, bet visa tai gali išaugti ir į įgulos konfliktą, o ypač, jeigu tų musulmonų būtų daugiau", - tęsė jis.

Iš laivo nepabėgsi...

Jeigu visi įgulos nariai tiesiog dirba savo darbą ir nekuria jokios įtampos, dirbti daug maloniau. Tos pačios taisyklės galioja ir kranto gyvenime. Tačiau yra vienas didelis skirtumas - jeigu susipykai su kuo nors krante, apsisukęs nueini ir gali visai nebesutikti to žmogaus. Jei susipykai laive - trintis neišvengiama, todėl dauguma jūrininkų sąmoningai stengiasi išvengti konfliktinių situacijų, kad nesuprastėtų darbo kokybė ir nebūtų sukurta nereikalinga įtampa.

"Kiekvienas kapitonas šlifuoja įgulą - susikuria tą erdvę, kurioje galima dirbti. Nepasakyčiau, kad būna žiaurių konfliktų. Turbūt daug žiauriau, kai jūrininkas išgyvena dėl šeimos, kai išsiskiria su mergina - va, tada matosi, kad žmogui krenta ir darbo našumas, ir mintys skraido, - pasakojo Ž. Gineitis. - Tokiais atvejais pasikviečiu, pasikalbu atvirai. Žmogui tuo momentu reikia tokios pagalbos, o man reikia, kad jis dirbtų, negalvotų apie problemas, o jas išspręstų."

Apsaugo patirtis

Visi pokalbininkai, paklausti, ar netrūksta psichologinio būsimųjų jūrininkų paruošimo, atsako, kad geriausia mokytoja - praktika. Kuo geriau išmanai savo darbą, tuo ramiau jo imiesi.

"Bet koks pasiruošimas yra gerai, bet tai negali būti gąsdinimas, o žmogaus profesinis ruošimas. Jeigu aš gerai paruoštas boksininkas, nebijau eiti į ringą, nes aš - profesionalas. Man gėda bijoti, man gėda nežinoti. Reikia paruošti, kad bus ir šalta, ir karšta, bus ir bloga, ir vandens nebus, ir vemsi, ir galvą skaudės, ir galvosi: "Dieve, kur aš pakliuvau", bet tu žinosi, kur tu eini", - pažymėjo S. Šileris.

Pasitikėjimas savo įgula - taip pat vienas iš svarbių stresą mažinančių faktorių.

"Laivas turi kvėpuoti kaip vienas organizmas. Tada yra pasitikėjimas, jis sumažina stresines situacijas. Pasitikėdamas žmonėmis gali blaiviau mąstyti, bet reikia 100 procentų žinoti, kad tavęs nepaves žmonės. Tai sumažina ir atsakomybės naštą kapitonui, kurio didžiausias tikslas - parplukdyti visus gyvus ir sveikus į savo šeimas", - kalbėjo Ž. Gineitis.

Žinoma, nuo kiekvieno asmeniškai priklauso, kiek jam reikia psichologinio pasiruošimo. Jeigu žmogų valdo emocijos ir jis linkęs konfliktuoti, jam bus labai sunku.

"Konfliktuojančių asmenų niekas nemėgsta - esant pirmai galimybei bet kas tokio žmogaus atsisakytų. Jei žmogus emociškai nestabilus, kažin ar jam tas psichologinis paruošimas labai padėtų, nes vos atsiradus nestandartinei situacijai, jis tuoj pat savo emocijas kur nors išlietų", - pažymėjo J. Liepuonius.

Jaudulio reikia

Kapitonų teigimu, bet kurioje situacijoje, pavojingoje ar nepavojingoje, negalvoji, kad šiuo metu patiri stresą ir kad reikia jį kažkaip sumažinti. "Nusikeiki tris kartus, parodai špygą - ir praeina", - sako S. Šileris. Jo nuomone, reta situacijų, kur stresas nebūtų patiriamas, todėl sureikšminti jūrininkų patiriamą stresą yra klaidinga.

"Žmogus patiria stresą net ir atostogaudamas - gali neužtekti pinigų, gali negauti viešbučio, gali nepatekti ten, kur norėjo... Stresas. Aš nežinau, kur gyvenime nebūtų streso.

Žinoma, kada išlipi į krantą, atsisėdi bare ir užsisakai kavos, pagalvoji: "O, ten buvo stresas." Bet ten buvo toks savotiško adrenalino impulsas į kraują, kad jeigu nebūtų buvę to streso, tu neitum kavos gerti ir nepagalvotum, kas ten buvo", - aiškina jūrų veteranas.

Panašiai mano ir Ž. Gineitis.

"Stresas - labai skambus žodis, bet tas vidinis susijaudinimas netgi turėtų būti, kad mąstymas būtų blaivesnis. Atsipalaidavimas per daug irgi neduoda. Vis dėlto turi būti susikaupęs įvairiems atvejams. Aš negaliu padaryti taip, kad nebūtų audrų, bet aš galiu jai pasiruošti. Todėl visko mokaisi - niekas nestato tavęs už laivo vairo pirmą dieną be jokios patirties", - teigia jis.

Ar laivuose reikia psichologo?

Asta Gliožienė - viena iš vedančiųjų kursus "SOS stresas laivuose", kurie yra Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Medicinos technologijų katedros vykdomas projektas.

Ar jūrininkai kreipiasi kalbėtis apie savo išgyvenamas situacijas, ar yra labiau linkę užsisklęsti? - "Vakarų ekspresas" paklausė jos.

Jie nelinkę atvirauti apie asmeniškumus?, tačiau bendrą problematiką atskleidžia. Labiau atsiveria pertraukų metu, pasilikę po užsiėmimų.

Kokias situacijas jie įvardija kaip keliančias daugiausiai streso?

Ilgos darbo valandos, nuovargis, iš jo kylanti įtampa ir pan. Mišrios įgulos, o tai apriboja bendravimo galimybes dėl mentaliteto skirtumų ir kalbos barjero. Ilgas kontrakto terminas, kapitono ar vyr. mechaniko nervingumas.

Kokius būdus jie naudoja, kad įveiktų šią būseną?

Dažniausiai kursantai laive iškrovai pasirenka sportą, muziką, skaitymą, na, ir su šypsena pamini alkoholį, rūkymą.

Ar reikėtų psichologo laive?

Taip...