Sprendimai tais laikais buvo priimami greitai

Kapitonas Vytautas Paulauskas dirbti Susisiekimo ministerijoje pradėjo 1990 metais rudenį ir ėjo Vandens transporto departamento, kuris tada buvo Klaipėdoje, direktoriaus pareigas. Pavyzdžių, koks turi būti Klaipėdos uostas, ieškota užsienyje - Švedijoje, Belgijoje.

"1991 metų gegužės pradžioje sudėliojau sistemą, kaip įsivaizduojame uostą pasirinkdami "landlord" sistemą - kai infrastruktūra yra visuomeninis kapitalas, o veikla gali būti privati. Gegužės 7 d. parengiau Vyriausybės nutarimo dėl Lietuvos jūrų uostų direkcijos įsteigimo projektą ir per 7 dienas Vyriausybės nutarimas buvo priimtas. Mūsų laikais tokie dalykai atrodo neįmanomi. Ministro Jono Biržiškio buvau įpareigotas organizuoti uosto direkciją. Ji buvo įregistruota gegužės pabaigoje ir pirmuoju jos direktoriumi buvo paskirtas Eugenijus Špėlys", - pasakojo V. Paulauskas.

PIRMAS. Eugenijus Špėlys - pirmas Lietuvos jūrų uostų direkcijos direktorius.

E. Špėlys visą gyvenimą dirbo žvejybos pramonėje, Uosto direkcijos direktoriumi buvo tik kelis mėnesius. "Ta direkcija tada buvome aš, sekretorė, ekonomistas, ir viskas. Paskui dar vieną gamtosaugininką priėmėme, vėliau ir matininką", - prisiminė E. Špėlys.

Jam teko rengti Uosto direkcijos įstatus. "Juos reikėjo derinti su visomis ministerijomis. Du mėnesius derinom, galų gale buvo priimtas pirmas variantas, beveik be pakeitimų" - pasakojo jis.

Po pučo

"Kai prasidėjo pučas, V. Paulauskas pasakė: "Na, viskas, vyrai, aš išeinu į pogrindį, o jūs apsispręskite. Tada juk niekas nežinojo, kaip viskas baigsis. Tie, kurie nusprendė būti su Lietuva, išėjo į pogrindį. V. Paulauskas buvo Vandens transporto departamento vadas, turėjo dingti su visais dokumentais, kad niekas nežinotų kur. Aš turėjau tik vieną aplanką, lagaminėlį ir atspaudą, bet vis tiek figūravau tų, kuriems, jeigu pučas būtų pavykęs, turėjo būti uždėti antrankiai, sąraše", - kalbėjo E. Špėlys.

Iš karto po pučo Sovietų Sąjungoje 1991 metų rugpjūčio pabaigoje reikėjo keisti uoste kai kuriuos veikėjus, kurie nebuvo lojalūs Lietuvos valdžiai. Tarp jų - ir žvejybos uosto direktorių. Tada juo buvo paskirtas E. Špėlys, o V. Paulauskui trumpam teko pasėdėti ant dviejų kėdžių, t. y. kurį laiką eiti ir Uosto direkcijos direktoriaus pareigas.

Buvusiam žvejybos uostui E. Špėlys vadovavo apie 7 metus. "Visi laivai buvo Sovietų Sąjungos, reikėjo juos skubiai perrašyti Lietuvos Vyriausybei. Daugiausia žvejybos uoste buvo kraunama žuvies produkcijos. Tuo metu jos buvo sumažėję 10 kartų, o žmonėms reikėjo gyventi, reikėjo mokėti algas. Pradėjome krauti viską, kad išgyventume. Visko buvo, bet išsilaikėme", - prisiminimais dalijosi E. Špėlys.

Bumerango istorija

Pirmiausia vietoj dviejų uosto kapitonų (prekybos ir žvejybos uostų) buvo paskirtas vienas kapitonas visam uostui, kurio pareigas ėjo Nikolajus Severinčikas, buvo įkurta ir bendra locmanų tarnyba. Iš pradžių Klaipėdos uosto kapitono valdyba buvo kaip atskira institucija ir Uosto direkcijai nepriklausė.

Antras iš skubių darbų buvo pažymėti Klaipėdos ir Šventosios uostų ribas. V. Paulauskas buvo paskirtas tą turėjusios padaryti komisijos vadovu. Pasak profesoriaus, vėliau tos ribos neišliko tokios pačios, ypač tai pasakytina apie Šventąją. Klaipėdoje situacija buvo įdomi - Vitės kvartalas liko ginčytina teritorija ir tiesiogiai uostui nebuvo priskirtas. Tą situaciją profesorius vadina bumerango istorija.

Paklaustas, ar tuo metu, kai nepriklausomoje Lietuvoje daug ką reikėjo kurti iš naujo, nejautė atsakomybės baimės, profesorius atsakė: "Mes tada turėjome labai didelį privalumą - visi buvome jauni. Kitas dalykas, Susisiekimo ministerijoje buvo labai gera komanda - ir ministras J. Biržiškis, ir jo pavaduotojai, ir departamentų direktoriai. Departamentai tada turėjo labai dideles teises. Viskas buvo sprendžiama labai greitai."

VADOVAS. Vytautas Paulauskas - buvęs Vandens transporto departamento Klaipėdoje vadovas.