"Šiandien būčiau laivus pirkęs"

Susisiekimo ministerija jau išsakė savo poziciją, jog sutinka parduoti savo valdomas AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" (LJL) akcijas. Sprendimas privatizuoti bendrovę dabar, kai pasaulyje yra susidaręs laivų perteklius, kelia nerimą. Ką apie tai mano šios bendrovės generalinis direktorius Vytautas Vismantas?

Ar metas dabar privatizuoti "Laivininkystę"?

Niekas negali nežinoti, kada tas geriausias metas. Nepasakyčiau, kad dabar ne laikas. Manau, kad akcijų kaina mažai kinta esant ir geriems, ir blogiems laikams. Jeigu valstybei trūksta pinigų, vadinasi, metas. Ne visada politiniai sprendimai būna blogi. Kita vertus, jau buvo padaryta klaidų, tad dabar dėl tos likusios "Laivininkystės" dalies jaudintis neverta. Žinoma, labai blogai, kad mūsų valstybėje nėra atsakomybės už padarytus veiksmus.

Kaip manote, kas šiuo metu pirktų jūsų vadovaujamos bendrovės akcijas? Ar tai galėtų padaryti Lietuvos kapitalo įmonė?

Manau, kad būtų geriau, jeigu ateitų Lietuvos kapitalas. Tačiau kažin ar atsiras tokių norinčiųjų. Šiandien laivyba pasaulyje labai nuskurdusi. Jūs net neįsivaizduojate, kokia bloga situacija - yra ir bankrutavusių laivybos kompanijų, ir veiklą sustabdžiusių. Vežti dar yra ko, bet tai reikia daryti praktiškai vos ne už dyką. Gali uždirbti keliais doleriais daugiau nei kainuoja laivo išlaikymas per parą. Tokie pervežimų tarifai. Pirmieji krizę pajunta vežėjai. Dabar laivyno išlaikymo išlaidos pasiliko 2008 metų lygio, kai kur net pakilo, o uždarbiai sumažėjo, ko gero, trigubai. Tad pagalvokite, kaip reikia išgyventi. Pasaulyje stovi milžiniškas skaičius laivų. Kai tik krovinių gabenimo rinkoje atsiranda niša, ji tuojau pat užpildoma. Laivai pradeda dirbti, ir vėl frachtai nukrenta. Pasaulyje yra laivų perteklius.

Jeigu LJL bus parduota, galbūt atėjęs privatus kapitalas padės įmonei įveikti krizę?

Kaip jis gali tą krizę nugalėti? Manau, kad LJL privatizuojama todėl, kad valstybei reikia pinigų. Ji gelbsti šiandieninę padėtį, o ne žvalgosi į perspektyvas.

AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" generalinis direktorius V. Vismantas: "Deja, įmonės vadovo ir akcininkų interesai neretai skiriasi."

Jeigu būčiau atstovavęs privačiam kapitalui ar jeigu būčiau buvęs pagrindinio bendrovės akcijų paketo valdytojas, viską būčiau daręs kitaip. Kai buvo didelės laivų kainos, būčiau išpardavęs pusę laivų, o galbūt netgi pasilikęs tik du, o šiandien, kai turto vertė nukrito, būčiau pradėjęs pirkti laivus. Bet negalėjau to daryti, nes turėjau vadovautis valstybės gairėmis. Manote, kad kas nors būtų leidęs taip daryti? Net jeigu susisiekimo ministras būtų iškėlęs tokią iniciatyvą, jį ta pati žiniasklaida būtų "užgraužusi". Privatininkas galėjo taip pasielgti.

Jeigu aš ką nors nuslėpčiau - pajamas ar dar ką nors, mane būtų seniai uždarę Lukiškėse. Aš dirbu skaidriai. Bendrovėje apie pajamas žino keli žmonės ir tu niekada su jais nesusitarsi. O privatininkas šioje srityje turi daugiau galimybių, jis visai kitaip gali tvarkyti finansus.

LJL įsteigta 2001 m. birželio 27 d. Tada, kai įvyko pirmasis 1969 m. įkurtos "Lietuvos jūrų laivininkystės" privatizavimas, kai jos akcijų įsigijo Danijos kompanija ir buvo įsteigta AB "LISCO Baltic Service", t. y. dabartinė DFDS LISCO. Beje, tada LJL teko ir prastesni laivai, ir skolos. Buvo prognozuojama, kad ji apskritai neišgyvens. Bet bendrovė laikėsi. Negi per visą tą laikotarpį ji nedavė valstybei naudos, visą laiką dirbo tik nuostolingai?

Žinoma, kad ne. Kalbant apie nuostolius reikia vertinti tai, iš kur jie atsirado ir kam daro įtaką. Galbūt kažkam ir atrodo, kad nuostolis labai baisus dalykas, aš taip nemanau. Svarbiausias dalykas įmonei - pinigų srautai. Reikia turėti omenyje ir amortizacinius atskaitymus arba turto nusidėvėjimą. Pavyzdžiui, įmonė turi pinigų srautų, jos pelnas su nedideliu minusu, tačiau nusidėvėjimas, kuris iš tikrųjų mažina pelną, jau generuoja nuostolius. Mes pernai uždirbome per 4 mln. Lt pelno, tačiau kadangi metų gale nuvertėjo turtas, jį reikėjo perkainoti. Pavyzdžiui, anksčiau laivas kainavo 30 mln. JAV dolerių, o dabar - 15 mln. dolerių. Visi turto vertės pokyčiai į mažąją pusę, t. y. atsiradęs turto nuvertėjimas, generuoja nuostolius. Mes savo apskaitą dabar tvarkome pagal tarptautinius apskaitos standartus. Vadovaujantis šia sistema gali parodyti ir pelną, ir nuostolį, t. y. atsižvelgiant į tai, kas yra naudingiau bendrovei ar akcininkams. Galėjau nerodyti nuostolio arba atidėti turto nuvertinimą, bet taip nedariau. Šiuo atveju parodydamas nuostolį sulaikai pinigus kompanijoje. Parodęs pelną sulauksi akcininkų reikalavimo mokėti dividendus. Jeigu jiems nusileisi, jie paskutinę sagą išplėš.

Ar LJL situacija šiuo metu iš tikrųjų yra tokia bloga?

Dabar situacija yra tokia, kad kiek uždirbame, tiek išleidžiame. Dar išsilaikome ir kredito apyvartinėms lėšoms neėmėme.

Kaip manote, ką susisiekimo ministras Eligijus Masiulis turėjo omenyje sakydamas, kad jeigu LJL nebūtų privatizuojama, tai mokesčių mokėtojai turėtų padengti bendrovės nuostolius.

Nežinau, ką ministras turėjo omenyje, tačiau mokesčių mokėtojai niekada kompanijai nepadėjo. Ji gyveno iš savo lėšų - pirko laivus ir atnaujino laivyną. Valstybė mums netgi nedavė garantijų imant paskolą. Net jeigu valstybė negauna dividendų, ji vis tiek neprisideda mokesčių mokėtojų pinigais prie to, kad mus išlaikytų.

O valstybė iš jūsų ką nors ėmė?

Žinoma, ėmė. Valstybė visada pasiima tai, kas jai priklauso: gyventojų pajamų, "Sodros" mokesčius. Pastarajai per metus mes sumokame apie 6 mln. Lt. Dabar mes, dirbantys Lietuvoje, išlaikome visus biudžetininkus, kuriems mokami atlyginimai, ir pensininkus. Bėda ta, kad labai daug aktyviai dirbančių žmonių yra išvykę į užsienį, ir nežinia, kiek jų sąžiningai moka mokesčius "Sodrai". Jų tėvus, senelius išlaiko Lietuvoje likę dirbantys žmonės, kurių jau yra mažai.

Ar trukdo LJL dirbti tai, kad 64,93 proc. jos akcijų priklauso valstybei?

Koks skirtumas, kas valdo akcijas? LJL - akcinė bendrovė. Tad visas įstatinis kapitalas priklauso akcininkams. Vieni jų turi 1 akciją, o kiti - ir 50, ir 114 milijonų akcijų. Beje, privati kompanija irgi gali būti AB. Jeigu vienas akcininkas turi daugiau kaip 50 proc. akcijų, jis turi teisę valdyti, o kiti vadinamieji smulkieji akcininkai, paprastai tariant, tik žiopso. Turėdamas 5 proc. akcijų, pagal Akcinių bendrovių įstatymą turi teisę nebent kelti klausimą akcininkų susirinkime.

AB akcijos kotiruojamos vertybinių popierių biržoje. Jų gali nusipirkti bet kas bet kuriame pasaulio taške. Taigi akcininkų yra labai daug ir įvairių. Turėdamas vieną akciją jis teigia esąs investuotojas. Manau, kad tokie akcininkai yra rinkos spekuliantai, nieko negalintys padaryti, tačiau kai turi paisyti daugybės įvairių akcininkų, kompanijos interesas labai nukenčia.

Už buvimą biržoje reikia brangiai mokėti. Mums tai kainuoja apie 60 tūkst. Lt. Vertybinių popierių birža renka visokias rinkliavas. Ir be jos dar mokame įvairius mokesčius, rinkliavas. Pavyzdžiui, akcijas turi apskaityti finansų maklerių įmonė, su ja turi sudaryti sutartį. Dabar, sakykime, įmonę įtrauks į privatizuojamų objektų sąrašą, turėsime biržoje tai paskelbti kaip esminį įvykį. Už tą skelbimuką privalėsime mokėti šiek tiek daugiau kaip 400 Lt. Be to, AB turi daugybę kontroliuotojų užsienio uostuose, taip pat ir priregistravimo uoste, kurie įsivaizduoja, kad gali įveikti pasaulinę krizę.

Laivybos kompanijų statusas įvairus, tačiau pati nepopuliariausia yra akcinė bendrovė.

O koks LJL statusas būtų geriausias?

Manau, kad Lietuvoje geriausias laivybos kompanijos statusas - UAB. Uždarojoje akcinėje bendrovėje yra šiek tiek kitoks kapitalo pasiskirstymas. Bet irgi, jeigu turi pagrindinį akcijų paketą, valdai, o kiti žiopso, ir gali gauti dividendų arba ne.

Visame pasaulyje taikoma tokia praktika, kad kiekvienas laivas, nors bendrovė jų turėtų ir šimtą, priklauso vienai atskirai ofšorinei kompanijai. Tas statusas leidžia samdyti žmones ir nesirūpinti mokesčiais "Sodrai". Gali lengviau atleisti darbuotoją, jeigu jo kvalifikacija neatitinka. Lietuvoje, turint omenyje Darbo kodeksą, to nepadarysi. Užtat dabar rasti gerai dirbantį specialistą ypač sunku.

Ar krizės laikotarpiu mažinote darbuotojų skaičių?

Dar gal galėčiau porą darbuotojų atleisti, bet, sakykime, žmogus yra priešpensinio amžiaus, jį gina įstatymas. Manau, kad dabar atleidus žmones, ateityje advokatams gali tekti išleisti daugiau pinigų, negu kad dabar mokėti atlyginimus. Mes jau turėjome keletą teisminių procesų. Taigi turi ir šioje srityje skaičiuoti. Nemanau, kad privatininkas juos visus atliestų. Tačiau jam tvarkytis būtų paprasčiau, bent jau gailestis nefigūruotų.

Kalbino Dalia BIKAUSKAITĖ