Prašoma atstatyti Šventosios uostą

Lietuvos mokslų akademija jau seniai yra pasisakiusi už Šventosios uosto atstatymą. Šiemet sausio pabaigoje Žemės ūkio ministerijoje vyko susitikimas šiuo klausimu, kuriame dalyvavo ir Palangos meras Šarūnas Vaitkus, ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus, kitų suinteresuotų institucijų atstovai. Jo metu buvo nutarta prašyti Susisiekimo ministerijos dar kartą kreiptis į Vyriausybę, kad į Strateginio komiteto darbotvarkę įtrauktų Šventosios valstybinio jūrų uosto atstatymo klausimą. Nauja valdžia jau apšilo kojas, tad metas vėl atkreipti jos dėmesį į tai, ko tauta pageidauja.

Nepriklausomoje Lietuvoje apie Šventosios uosto atstatymą kalbėta daugybę kartų. Pažadai atstatyti tą uostą suaktyvėdavo artėjant rinkimams į Seimą. Beje, net keturių pagrindinių Lietuvos partijų programose yra įtrauktas toks punktas kaip Šventosios uosto atstatymas.

Minėtame jūrinių organizacijų kreipimesi teigiama, kad Lietuva šiuo metu yra vienintelė Baltijos jūros šalis, turinti tik vieną uostą. Šventosios valstybinis jūrų uostas nekonkuruotų su Klaipėdos uostu, tačiau galėtų vykdyti įvairias funkcijas - pavyzdžiui, jame galėtų įsikurti priekrantės žvejyba, kuri iki šiol neranda sau vietos Lietuvoje, jūrinis turizmas. Šis uostas galėtų būti jūrinių jachtų vadinamuoju priebėgos uostu, t. y. jos galėtų slėptis nuo audros. Esant reikalui jis galėtų pasitarnauti ir Būtingės naftos terminalo, ir Karinių jūrų pajėgų, ir pasieniečių laivams, jau nekalbant apie naujas darbo vietas ir Šventosios miestelio gyvenimo suaktyvinimą.

Naujai valdžiai primenama, kad uostas Šventojoje veikė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kad du kartus buvo gaivinamas tarpukario Lietuvoje. Iš pastarojo laikotarpio iki šiol yra išlikusi kelių šimtų metų senumo betoninė krantinė.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę Šventosios uosto atstatymu buvo rūpinamasi. Uosto direkcijoje yra buvę netgi Šventosios uosto direktorių etatai. Tiesa, per tą laikotarpį planuota Šventosios uosto teritorija gerokai sumažėjo. Teko perdaryti detalųjį planą ir iš planuotos teritorijos "iškirpti" vadinamąjį stiklainių pusiasalį, kuriame buvo pristatyta pastatų, tikintis, kad juos valstybė paims visuomenės poreikiams ir brangiai sumokės. Jie vis dar tebestovi nenaudojami.

Susisiekimo ministerijos užsakymu 2003 metais buvo parengta Šventosios uosto jūrinių galimybių studija, ją rengusiai darbo grupei vadovavo Klaipėdos universiteto profesorius Vytautas Smailys.

2004-2006 metais netgi buvo priimti baziniai teisės aktai Šventosios uostui atstatyti ir buvo surasta tam lėšų. Kreipimosi autoriai užsimena, kad galbūt todėl Šventosios uosto atstatymo projektas nemažai metų nepajudėjo iš vietos, kad atsakinga institucija buvo paskirta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Ji neparengė tinkamo realizuoti projekto, o tam skirtos Europos Sąjungos fondų lėšos tuometinio susisiekimo ministro Eligijaus Masiulio sprendimu buvo panaudotos keliams tiesti, nes projektavimo darbai vėlavo.

Pastaraisiais metais UAB "Sweco Lietuva" parengė Šventosios uosto statybos techninį projektą. Tačiau dabar visu aštrumu vėl yra iškilęs finansavimo klausimas. Visos ministerijos kratosi to projekto abejodamos jo atsipirkimu.

"Būtina neatidėliotinai įgyvendinti Šventosios jūrų uosto atstatymo projektą, kuris turėtų būti traktuojamas kaip viena iš svarbių emigracijos, nedarbo ir regionų ekonominės bei socialinės atskirties mažinimo priemonių. Siūlome projektą įtraukti į rengiamą Vyriausybės programą numatant realius finansavimo šaltinius, darbų terminus ir atsakingą už projekto įgyvendinimą instituciją - vieną iš suinteresuotų ministerijų", - rašoma 9 asmenų pasirašytame kreipimesi.

Jo autoriai mano, kad atsakomybė už projekto įgyvendinimą neturėtų būti perduota nei Uosto direkcijai, šiuo metu užsiėmusiai ambicingų planų įgyvendinimu, nei Palangos miesto savivaldybei, kuri esą ne tik leido privatizuoti beveik visą teritoriją, reikalingą uosto veiklai, bet ir bandė išmesti Šventosios uostą iš gyvenvietės detaliojo plano projekto.