Per kiek laiko galima parengti gerą šturmaną?

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, užtenka pasižvalgyti po Latviją. Šioje šalyje laivo kapitonui nebūtina turėti aukštąjį išsilavinimą. Beje, Rygoje jau taikomas visiškai naujas šturmanų ir mechanikų rengimo metodas, leidžiantis mokslą įgyti ir skurdžiai gyvenantiems žmonėms.

Kodėl pradėjo atsirasti pagreitinto laivų karininkų rengimo mokyklos? Ar laivuose trūksta šturmanų?

36 metus plaukiojęs jūromis ir vandenynais klaipėdietis kapitonas Ivanas Šaškovas, dabar dirbantis krante, Norvegijos kompanijoje "Marine Superintendent", buvo šokiruotas, išgirdęs, kad kompanijoje dirba du šturmanai iš Kaliningrado, mokslus baigę per 1 metus ir 4 mėnesius. Juo labiau kad Kaliningrade yra aukštoji jūreivystės mokykla. Lietuvoje tokių dalykų nėra. Šturmanus rengia ir aukštoji mokykla, ir universitetas, ir jie mokosi kur kas ilgiau. "Abejoju, kad per tokį trumpą laiką galima parengti šturmaną. To padaryti neįmanoma laikantis tarptautinių taisyklių. Ne, šturmanų netrūksta. Pas mus jų netgi daugiau nei reikia. Absolventai ne visada iš karto gali susirasti darbą. Todėl man tai siurprizas", - sakė kapitonas I. Šaškovas.

Nauja - užmiršta sena

Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius profesorius Viktoras Senčila sako, kad Lietuvoje nėra tokių programų, pagal kurias šturmanas būtų parengtas vos ne per pusantrų metų. Jo žiniomis, panašios programos yra kitose šalyse, pavyzdžiui, Turkijoje, nedidelėje Latvijoje arba Graikijoje, kuri kontroliuoja daugiau kaip 16 proc. pasaulinio laivyno tonažo. Vienas iš galimų šių šalių jūrininkų karjeros siekimo būdų - baigti 2 metų 5 lygmens programą, o paskui, surinkus plaukiojimo cenzą, baigti metų kursus ir gauti kapitono diplomą.

Pasak profesoriaus, tie mums atrodantys nauji dalykai neretai būna seni, tik pamiršti. V. Senčila pasakojo, kad pokario laikotarpiu, nuo 1945 metų, Klaipėdoje veikė Mokymo kombinatas, 1953 metais reorganizuotas į Žuvies pramonės vadovaujančiosios sudėties tobulinimo mokyklą, kurioje iš jūrininkų praktikų buvo rengiami karininkai, nesuteikiant jiems spec. vidurinio išsilavinimo.

Kita tokio mokymo organizavimo forma - tai 1946 metais įsteigta ir dešimtmetį veikusi Klaipėdos žvejybos verslo jūrininkystės jungų mokykla. Į šią mokyklą priimdavo net 13-14 metų jaunuolius, kurie per karą neteko vieno ar abiejų tėvų. Jungų mokykloje vaikinai pagreitintu būdu buvo rengiami dirbti eiliniais jūrininkais arba jaunesniaisiais karininkais. Profesorius minėjo, kad jo tėvas savo pirmuosius jūrinius mokslus baigė būtent šioje mokykloje. Sunkiais pokario metais jungų mokykla padėjo tūkstančiams jaunuolių atsistoti ant kojų, pradėti savarankiškai dirbti. Bet, didėjant laivams, toks rengimas tapo nepakankamas, mokykla buvo uždaryta.

Kapitonas I. Šaškovas taip pat prisiminė, jog po Antrojo pasaulinio karo, kai Sovietų Sąjungai pagal reparaciją daug laivų buvo perduota iš Vokietijos ir trūko laivų karininkų, buvo pagreitinti šturmanų rengimo kursai, ir juos parengdavo net per pusę metų.

Kitas senos naujienos pavyzdys - laivų mechanikų praktika. Pastaruoju metu mechanikai turėjo atlikti tik 6 mėnesių darbo jūroje praktiką ir dar du mėnesius dirbti mechaninėse dirbtuvėse. Dabar Tarptautinė jūrų organizacija (angl. trump. IMO) vėl pareikalavo, kad mechanikai atliktų 12 mėnesių praktiką, įskaitant ne mažesnę kaip 6 mėnesių plaukiojimo praktiką jūroje. Pasak V. Senčilos, kai jis pats mokėsi, mechanikai irgi turėjo 12 mėnesių praktik1. "Taigi 1970-1980 metais reikalavimai buvo tokie patys, kaip dabar nauji: 8 mėnesius reikėjo atlikti praktiką jūroje ir 4 mėnesius dirbtuvėse bei gamykloje", - pasakojo V. Senčila.

Tokias pagreitinto jūrininkų rengimo tendencijas profesorius nelaiko jokiomis naujovėmis. Jo manymu, jos atsiranda tuo laikotarpiu, kai vienokios ar kitokios aplinkybės verčia greitai parengti specialistus, o kai viskas stabilizuojasi, jos numiršta.

Tinkamiausias - bakalauro lygis

Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje laivavedžiai mokosi ketverius metus, gauna visą teorinių žinių ciklą ir gali neribotai kelti savo jūrinę kvalifikaciją, kaip to reikalauja tarptautinės konvencijos.

Pasak profesoriaus V. Senčilos, dabar daugelyje šalių yra rengiami bakalauro lygio šturmanai ir jie mokosi 4 metus. Kvalifikaciniai reikalavimai jiems išdėstyti pagrindiniuose dokumentuose - tai ir pagrindinis jūrininkų reglamentas STCW konvencija, ir Europos bei Lietuvos kvalifikacijų sandaros, ir išsilavinimo lygio standartas ISCED, ir kt. Juose aprašyti kvalifikaciniai išsilavinimo lygių reikalavimai. Pavyzdžiui, 4 lygmens išsilavinimą turintis žmogus gali spręsti rutinines problemas, bet negali vadovauti kitiems žmonėms, 7 išsilavinimo lygmuo labiau nukreiptas į naujų žinių gavimą, tam tikrų projektų įgyvendinimą, į kvalifikacijos kėlimą ir t. t. "Laivavedžiui, kuris nori augti iki kapitono, adekvatus 6 lygmuo, t. y. bakalauras", - sakė V. Senčila.

Per tuos ketverius mokslo metus šturmanas turi turėti 12 mėnesių praktiką jūroje. Modelinis kursas, rekomenduotas IMO, dėstomas trejus metus, t. y. teorija, o metus vykdomas praktinis jūrinis parengimas. Modelinis kursas dar yra padalintas į dvi dalis, t. y. eksploatacinį ir vadovauja1 lygmenis. "Laivavedžių, kaip ir mechanikų, rengimas susideda iš dviejų dalių. Jeigu žmogui duodamas tik eksploatacinis lygmuo, tai jis negali augti profesiniu atžvilgiu. Jeigu jis baigia tik pirmą sutrumpintą eksploatacinio parengimo lygmens programą, kapitonu tapti negali. Paprastai tas eksploatacinis lygmuo yra suteikiamas realizuojant 5 lygio programas. Lietuvoje tokių programų nėra, o Latvijoje jas turi vadinamieji koledžai. Pas mus painiava atsirado todėl, kad kolegijomis pavadino ir aukštąsias mokyklas, kuriose yra 6 lygmens programos", - aiškino V. Senčila.

Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla periodiškai rengia darbdavių, pavyzdžiui, AB "DFDS Seaways", "Limarko" laivininkystės kompanijos, UAB "Baltnautica" ir kt., apklausą. Jie vertina studentų teorinį, praktinį parengimą, psichologinį pasirengimą dirbti jūroje, teikia rekomendacijas, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir t. t.

"Kiekvienas studentas turi kompanijos paskirtą praktikos vadovą. Tie darbdaviai, kurie dirba su mūsų studentais, juos ir vertina. Lietuvos saugios laivybos administracija užtikrina tarptautinių reikalavimų vykdymą, bet pagrindinis subjektas, sprendžiantis iš praktikos pusės, kokių žinių ar įgūdžių reikia laivavedžiui ir ką reikėtų patobulinti, yra darbdavys, laivų savininkas. Niekas nerengia specialistų sau", - aiškino profesorius.

Mokomasi daugiau nei trejus metus

Jūrininkų treniruočių centro UAB "Novikontas", turinčios savo skyrius ir Latvijoje, ir Kaliningrade, vadovas Aleksandras Chropenka (Chropenko) sako negirdėjęs, kad šturmaną būtų galima parengti per pusantrų metų. Jo manymu, taip gal ir gali būti rengiami šturmanai kokiems nors mažiems laiveliams, gal buvo tokia situacija, kad žmogus jau dirbo šturmanu ir negalėjo tapti kapitonu, nes turėjo tik vidurinį išsilavinimą, įgytą Liepojos koledže. Latvijoje yra numatyta, kad tokiu atveju žmogus mokosi dar 6 mėnesius, kad galėtų kilti karjeros laiptais. Pasak "Novikonto" vadovo, pradedant nuo nulio, šturmano parengti per 1,5 metų neįmanoma.

A. Chropenka paneigė gandus apie neva neakivaizdinį šturmanų mokymą "Novikonto" jūros koledže Rygoje. Pasak jo, tai nėra neakivaizdinis, tai mokymasis internetu, kažkas panašaus kaip "Facebook". Jis vyksta trimis etapais. I etapas - mokomasi apie tris mėnesius, įgyjama jūreivio ar motoristo specialybė ir dar privalu 12 mėnesių atidirbti jūroje. A. Chropenkos teigimu, be to žmogus negali tapti "Novikonto" koledžo studentu.

"Norime, kad patys studentai suprastų, ar jiems reikia tos jūros, įsitikinti, ar apskritai verta juos mokyti. Problema ta, kad žmonės įstoja į akademiją, ją baigia, o paskui pareiškia, kad nenori dirbti to darbo", - sakė "Novikonto" vadovas.

Tik išdirbęs 12 mėnesių jūroje žmogus pradeda mokytis ir mokslas trunka trejus metus. Koledžo dėstytojai nuolatos palaiko ryšį su studentu, su laivo vadovybe ir aiškinasi, kaip jis dirba. Pavyzdžiui, Odesos jūreivystės mokykloje galima mokytis neakivaizdiniu būdu ir dirbti kad ir oficiantu. "Mokantis neakivaizdiniu būdu žmogaus nematoma pusę metų. Pas mus taip negalima. Tuo mūsų metodas ir skiriasi. Mūsų studentas privalo dirbti jūroje, ir, kol jis laive, su juo bendraujama per internetą. Jam į laivą siunčiamos užduotys, kurias jis turi atlikti. Jis kalbasi per internetą su dėstytoju. Grįžęs iš reiso apsigina savo darbus. Žmogus nuolatos su mumis kontaktuoja, ir taip, kad jis pas mus apkritai nepasirodytų, tikrai nėra. Privalo ir egzaminus laikyti, ir darbus gintis. Be to, kai kurie dėstomi dalykai reikalauja kontakto. Baigęs jis gauna tik budinčiojo kapitono padėjėjo ar budinčiojo mechaniko diplomą. Jeigu jam darbas patinka, jis nori tapti kapitonu ar vyresniuoju mechaniku, vėl turi ateiti pas mus. Tai jau trečias etapas. Tada jis dar pusę metų mokomas krante, klasėje, po to gali laikyti egzaminus jūrinėje administracijoje ir tapti kapitonu ar vyresniuoju mechaniku", - pasakojo A. Chropenka.

Lietuvoje tokios mokymosi sistemos nėra, ir Latvijoje "Novikontas" pirmas pradėjo tai daryti, oficialiai visas licencijas gavęs tik pernai. Latvijos švietimo ministerija gana ilgai nedavė licencijos. "Mes dar jauna organizacija, dar neturime baigusių studentų. Šiuo metu jų mokosi apie 200", - sakė A. Chropenka. Pasak jo, panašus mokymo metodas yra taikomas Danijoje ir Nyderlanduose, bet skiriasi.

"Mūsų sistemos esmė - žmogus pradėdamas mokytis iš karto ima uždirbti. Turime sutartis su stambiomis laivybos kompanijomis, kurios priima į darbą mūsų studentus. Be to, mes Latvijoje mažame miestelyje atidarėme jūreivių ir motoristų rengimo kursus ir mokome vaikinus nemokamai. Parengti jūreivį ar motoristą Latvijoje, skaičiuojant ir visus kursus, kainuoja gana brangiai - apie 1,5 tūkst. eurų. Mes tai darome nemokamai, kad visi norintieji galėtų dirbti jūroje nepaisant to, kad jie neturtingi, svarbu, kad būtų protingi. Mes norime pritraukti jaunimą ir duoti jam tokią galimybę", - sakė A. Chropenka.

Pasak jo, IMO 2006 metais rekomendavo tokį mokymo metodą taikyti visose šalyse. Užsienyje tokiu principu rengiami medikai, nes visa esmė ta, kad geriausia vieta mokyti yra darbo vieta. Ne auditorijose reikia mokyti gydytojus, o ligoninėse.

"Novikontas" savo mokymo programą rengė buvo dvejus metus. Visas žinių bagažas, kurį turi turėti šturmanas pagal IMO reikalavimus, suskirstytas į labai smulkius etapus. Ir studentas už kiekvieną etapą turi atsiskaityti, tad tokio dalyko kaip sėkmė per egzaminą nebėra.

"Visi laivų savininkai kalba apie tai, kad pasaulio ir Europos laivuose trūksta karininkų. Jaunimas nenori eiti į jūrą. Kai pradedi aiškintis, pasirodo, kad trūksta tik gerų karininkų. Todėl ir kyla klausimas, kaip tuos geruosius privilioti į jūrą, kai tiek galimybių krante. Štai mes ir sugalvojome tokią sistemą, kad vaikinai, pradėję mokytis, iš karto uždirbtų. Jie mokosi tuos pačius ketverius metus, kaip Jūreivystės mokykloje, gal šiek tiek daugiau, bet jie nuolatos uždirba. Jauni žmonės nori važinėti mašinomis, kai kurie turi šeimas, ne visiems tėvai gali mokėti už mokslą. Sakoma, kad žmonės nenori dirbti. Tai netiesa, jie nori, bet reikia jiems sudaryti tinkamas sąlygas. Dabar žmonės gali rinktis: jeigu turi galimybių, stoti į akademiją, o jeigu ne - pas mus į koledžą", - sakė "Novikonto" vadovas.

Sumuštinio principas labai painus

Vytautas BRASLAULSKAS, Lietuvos saugios laivybos administracijos Parengimo priežiūros ir diplomavimo skyriaus vedėjas

Taip, galima šturmaną parengti ir per pusantrų metų, t. y. budintįjį kapitono padėjėją, bet ne kapitono vyr. padėjėją, ne kapitoną. Kiekviena valstybė turi savo mokymo sistemą. Per tokį trumpą laiką šturmanai rengiami Liepojoje (Latvija), Olandijoje. Gavus diplomą jiems duodamas gana ilgas laiko tarpas dirbti praktinį darbą. Paskui vėl yra mokomi, vėl atlieka praktiką, ir vėl mokomi. Tai vadinamoji sumuštinio sistema. Dedamas sluoksnis po sluoksnio. Gerai tai ar blogai, negaliu pasakyti. Lietuvoje tokių dalykų nėra, mes iš karto rengiame kapitoną, paskui jam belieka tik surinkti plaukiojimo jūroje stažą norint tapti kapitonu, bet specialybės jis daugiau nebesimoko, išskyrus tuos ketverius metus mokykloje.
Baltijos šalyse vienodą modelį taiko Lietuva ir Estija. Latvija, turint omenyje Liepojos koledžą, turi šiek tiek kitokią sistemą ir dėl to turi nemažai painiavos. Ta sumuštinio sistema yra labai paini. Kiekvienoje šalyje yra nustatyti modeliai, kaip yra rengiami jūrininkai. Tarptautinė konvencija anksčiau buvo numačiusi, kad mechanikui parengti reikia 36 mėnesių, t. y. 3 metų, ir niekas negalėjo to laikotarpio sutrumpinti. Dabar toks reikalavimas panaikintas. O kiek laiko reikia šturmanui parengti, nebuvo nurodyta.

"Pavojaus neįžvelgiu"

Gintautas KUTKA, Lietuvos laivų savininkų asociacijos vykdomasis direktorius

Pastaruoju metu šturmanų, priešingai nei mechanikų, mums tikrai netrūksta. Nesu girdėjęs, kad šturmanas būtų parengiamas per pusantrų metų. Įtartinai atrodo, kad per tokį trumpą laiką sugebama paruošti specialistą.
Čia, ko gero, konkurenciniai dalykai prasideda. Vieni ilgiau rengia, kiti greičiau, pasakyti, kurie tai daro geriau, sunku. Bet pavojaus Lietuvos mokymo įstaigoms dėl to neįžvelgiu. Nemanau, kad mūsų laivų savininkai samdys tik baigusius mokslus Latvijoje. Nebent jie būtų samdomi pigiau. O ar šturmanui dvidešimt, ar šiek tiek daugiau metų, didelio skirtumo nėra. Svarbu, ar sugeba dirbti, ar ne, o tai paaiškėja tik darbo metu.
Kad ir kaip būtų, tik pradėję dirbti šturmanai yra "neapšaudyti" žmonės, t. y. neturintys patirties, nepaisant to, ar mokėsi pusantrų ar ketverius metus. Logiškai mąstant ilgesnis rengimo laikotarpis duoda tam tikrų pliusų, pavyzdžiui, studijuojama giliau ir geriau. Visada yra logiškas terminas.
Bet kuriuo atveju mokymo institucija turi savo vardą. Jeigu ji gerai parengia specialistus, gerai kotiruojami jos studentai, laivų savininkai mieliau juos samdys.