"Ne nuo to galo pradėjome statyti Šventosios uostą"

Sovietmečiu D. Varkalis dirbo su žemsiurbe, kuri 5 metus bandė valyti įplauką Šventojoje, tačiau taip nieko ir nepadarė. Jis netiki Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, vykdančios ir Šventosios valstybinio jūrų uosto direkcijos funkcijas, atstovų aiškinimais, esą įplauka buvusi užnešta todėl, kad gilinimo darbus atlikusi Latvijos kompanija BGS iškasė per daug smėlio ir supylė jį ne ten, kur buvo nurodyta. Neįtikina jo ir Uosto direkcijos direktorės Šventosios uostui Airidos Čėsnienės pasakymai, kad šiaip sau be niekur nieko uostelis nebuvo pradėtas statyti, kad mokslininkai atliko bangų modeliavimus ir t. t.

"Na išvalys tie latviai vėl, ir kas iš to - po pirmo vėjo vėl viskas bus kaip buvę. Ne nuo to galo pradėjome statyti uostą. Reikėjo pirma padaryti taip, kad jis būtų neužnešamas. Jeigu nežinojo, ką daryti, galėjo žvejų, kurių kartų kartos gyvena Šventojoje, pasiklausti. Bet, matyt, niekam tas nerūpėjo", - kalbėjo D. Varkalis.

Per 5 metus nieko nepadarė

Sovietmečiu Šventosios uostas priklausė Klaipėdos žvejybos uostui ir buvo kaip jo punktas. 1958-aisiais tik grįžęs iš jūros po kelių dienų D. Varkalis buvo išsiųstas dirbti į Šventąją. Ten skundėsi žvejai negalintys išplaukti į jūrą, nes farvateris užneštas smėliu. Atvykęs žuvies pramonės ministras su Klaipėdos žvejybos uosto vadovu aptiko žemsiurbėje girtut girtutėlę įgulą, tad ją tuojau pat reikėjo keisti.

"Buvau paskirtas žemsiurbės komandoru ir vyriausiuoju mechaniku. Mes ten dirbom 5 metus. Darėm įvairius bandymus, padėjom mokslininkui Vytautui Gudaičiui, tyrinėjusiam pakrančių smėlio judėjimą. Taigi viskas jau yra ištirta. Per tiek laiko man kiekvienas žingsnis ten žinomas. Galiu pasakyti, kad dabar situacijos Šventojoje niekas neišgelbės, jokie mokslininkai. Padėti gali tik vienintelis dalykas - šiaurinio molo pastatymas. Smėlis kaip ir vanduo yra tekantis. Įplauką užneša bangos, virtusios vandens ir smėlio mišiniu. Uosto direkcijos atstovų šnekos, kad iškas griovį ir sutvirtins krantus, yra pasakos.

Dieve mano, ar galima jūroje iškasti griovį? Neįmanoma. Iškasei, banga praėjo,, ir jo nebėra. Nežinau, ką tie mokslininkai galvoja, norisi jiems viską paaiškinti. Juk 5 metus darėme eksperimentus su galinga žemsiurbe - vienas variklis suko tik turbiną, o kitas aptarnavo kitus mechanizmus. 10 žmonių komanda dviem pamainomis dirbo.

Dabar pagilino tik iki 3 m, mes farvaterį iškasdavom iki 5 m gylio ir 150 m pločio, juo galėdavo plaukti didžiuliai laivai. Iškastas smėlis buvo pilamas už pietinio molo į pliažo pusę. Buvo tokie plaukiojantys pontonai jūroje, ant jų vamzdžiai, jais mes pūsdavome smėlį į pliažą. Mes vis kasėme ir kasėme, o šiaurės vakarų vėjas vis užnešdavo smėlį. Joks vėjas neužneša, tik jis. Tai vienas bjauriausių vėjų, nes pučia savaitę, dvi. Kai tik jis atsisukdavo - viskas, po savaitės nelikdavo jokios mūsų darbo žymės: farvateriu galėdavome vaikščioti su batukais", - pasakojo D. Varkalis.

Beje, kol nebuvo žemsiurbės, į Šventosios uostą buvo siunčiamas vilkikas, turintis du variklius. Jis inkarais prisitvirtindavo prie polių, varikliai būdavo paleidžiami visa eiga, susidarydavo milžiniška srovė, kuri nešdavo vandenį su smėliu iš kanalo. Taip buvo vargstama kelerius metus, kol susivokta, kad to daryti neapsimoka. Vienas dalykas, vilkikas išeikvodavo labai daug kuro, nes varikliai buvo galingi, kitas - greitai nudildavo velenai, nes juk viskas sukdavosi smėlyje. Tada buvo įsigyta nauja žemsiurbė, sumontuota Šventojoje ir pradėjo dirbti.

Anot D. Varkalio, sovietmečiu taip kvailiojama buvo todėl, kad reikėjo vykdyti Maskvos planą - sugauti tiek ir tiek tonų žuvies. Juk tada Šventojoje dar buvo ir žuvų fabrikas, kurį laiką turėjęs net savo elektrinę. "Kai anais laikais atvažiavau į Šventąją, dar būdavo šventė, kai žvejai grįždavo iš jūros. Iš aplinkinių kaimų atvažiuodavo moterys jų tinklų kratyti. Jos už darbą gaudavo kibirą žuvų. O šiais laikais žvejai neturi nė kur tinklų kratyti", - prisiminamais dalijosi jis.

Vėliau sovietai suprato, kad turėti Šventąją kaip žvejybos uostą neapsimoka, tada žemsiurbė buvo perduota žvejų kolūkiui, nebuvo prižiūrima ir galų gale nurašyta.

Gilino sprogdindami minas

D. Varkaliui seni žvejai pasakojo, jog 1945 metais rusų kariniai kateriai, įplaukę į Šventąją, pasisukus šiaurės vakarų vėjui nebegalėjo išplaukti, nes įplauka buvo užnešta smėliu. Tam, kad jie galėtų išplaukti, ant sėlių buvo kraunamos prieštankinės minos ir sprogdinamos.

Tas faktas pasitvirtino, nes apie 1960 metus gilinant Šventosios uostą buvo rasta likusių minų. "Buvau išvažiavęs į Klaipėdą parvežti maisto produktų. Grįžtu, žiūriu, ant žemsiurbės borto kabo kažkokie "dangčiai", berods, šeši. Vyrai pasakojo, kad minos užkimšo smėliui praėjimą, tad jie su kartimis jas išgraibę. Iškvietėm kariškius. Darbai buvo kurį laiką sustabdyti, bet tos minos, taip ilgai išbuvusios jūros vandenyje, kad vietomis jau prarūdijusios, nė viena nesprogo. Vadinasi, žvejai sakė tiesą - niekas kitas į farvaterį tiek tų minų prikratyti negalėjo", - sakė D. Varkalis.

Ką reikia daryti?

Kol bus pradėtas didysis Šventosios uosto atstatymo darbų etapas, preliminariais ispanų apskaičiavimais, kainuosiantis apie 53 mln. eurų, kurio metu bus statomi ir molai, dar praeis nemažai laiko. D. Varkalis mano, kad dabar jau reikėtų kalti polius prie šiaurinio molo, jį pratęsti ir sutvirtinti, kad nepraleistų smėlio. Anot jo, polius tereikėtų kalti tik keliasdešimties metrų ruože, nes smėlis "vaikščioja" tik pakrantėje, o giliau jūroje - ne.

D. Varkaliui nesuprantama, kodėl dabar reikia ispanų patarimų, kai dar prieškarinėje Lietuvoje viskas buvo parengta, netgi pradėtas statyti šiaurinis molas. Jo manymu, jeigu nebūtų prasidėjęs karas, Šventosios uostas būtų buvęs pastatytas. Beje, yra išleista knyga apie prieškarinį Šventosios uostą su visais inžineriniais apskaičiavimais, srovėmis, užnešimais ir t. t. D. Varkalis sako žinąs, kas ją turi. Jis ir pats turėjo visą Šventosios uosto dokumentaciją, tačiau paskolino studentams, o šie taip ir negrąžino.

"Toje knygoje yra pateikti visi apskaičiavimai, visi projektai, viskas aiškiai pasakyta, ką reikia daryti. Jeigu šiais laikais kažkas netinka, juk galima patikslinti. Nesuprantu, kam dabar reikia švaistyti milijonus, jeigu jau viskas yra. Nematau problemos, reikia pasikelti senus brėžinius, seną dokumentaciją. Nieko naujo čia kurti nereikia. Prieškarinė Lietuva beveik per metus su studentais, gyvenusiais palapinėse, pasistatė uostą. Netgi geležinkelis į Darbėnus buvo nutiestas, juo buvo vežami akmenys į Šventąją. Čia nėra kas veikti, jeigu tik užsiimtum", - kalbėjo D. Varkalis.

"Prieškarinėje Šventojoje buvo laivų statykla, stačiusi medinius ąžuolinius laivus, jų net 12 buvo pastatyta, stovėjo jachtų elingai, turėta ir labai gerų jachtų. Po karo iš jų kilių buvo krapštomas švinas ir taip jos naikinamos. Prieškarinėje Lietuvoje valdžia rūpinosi žvejais, statė jiems namelius, uostą, kuriame stovėjo net prekybiniai laivai ir karo laivas "Smetona". Man labai pikta, kad dabartinėje laisvoje Lietuvoje, toje vietoje, kur buvo žuvų fabrikas, jachtų elingai Šventojoje, dabar stovi "stiklainiai", poilsio namai. Juk apie 70 ha teritorija buvo skirta uostui. Kažkas juk dėjo parašą, leido "prichvatizuoti". Manau, buvo padarytas nusikaltimas, bet niekas jo netiria",- apgailestavo D. Varkalis.