Deja, šie mokslo metai jam, kaip vadovui, paskutiniai - baigiasi kadencija. Jau paskelbta apie būsimą konkursą renkant naują direktorių. Su profesoriumi kalbėjomės ir apie mokyklos reikalus, ir apskritai apie dabartinę situaciją Lietuvos jūriniame sektoriuje.
Kaip jums pavyko taip ilgai išlikti mokyklos vadovu?
Du kartus buvo keičiamas mokyklos statusas. 1990 metais Lietuvoje buvo 83 technikumai, vėliau jie buvo jungiami ir pertvarkyti į aukštesniąsias mokyklas. Jų liko 28. Buvo vykdoma didelio masto reforma, kuriamas aukštojo profesinio rengimo sektorius, kad žmonės, baigę aukštąjį mokslą, galėtų kuo greičiau pradėti dirbti. Viena iš tų mokyklų buvo Klaipėdos aukštesnioji jūreivystės mokykla.
Vėliau tų mokyklų liko 16. Vyko dar viena reforma, kai biudžetinės aukštosios mokyklos buvo pertvarkomos į viešąsias. Kurį laiką buvo Klaipėdos jūreivystės kolegija. Šiuo metu bėra 12 iš tų mokyklų. Dabar tai Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla.
Šiaip pagal įstatymą vadovas gali dirbti 5 metus, plius dar 5, o paskui yra keičiamas. Taip susiklostė aplinkybės, todėl turėjau formalią galimybę pretenduoti į vadovo pareigas dar kartą. Be abejo, tas pats vadovas mokymo įstaigai suteikia tam tikro stabilumo, jeigu jis pozityvus, o jeigu ne - blogai.
Atėjo metas ir man išeiti. Pagal įstatymą, kai baigsis mano darbo sutartis, kurią pasirašė tuometinis mokyklos tarybos pirmininkas Jonas Nazarovas (AB "DFDS vykdomasis direktorius), penkerius metus negalėsiu pretenduoti į mokyklos direktoriaus pareigas. Manau, kadencijos pabaiga - normalus dalykas, reikia žiūrėti į priekį.
Su kokiomis problemomis paliekate mokyklą?
Mokykloje niekada nebuvo ramaus gyvenimo. Tik iš išorės atrodo, kad viskas labai sklandžiai sekasi. Visada būna vienokių ar kitokių iššūkių. Jie buvo susiję su reformomis. Reikėjo pertvarkyti mokyklą pagal naujus reikalavimus, atsirado naujų specialybių. Kiekvienos mokyklos problema - mokslo plėtra ir pedagogų tobulėjimas.
Visam Lietuvos aukštajam mokslui tragedija tai, kad mažėja studentų. Klaipėdos jaunimas ne tik važiuoja studijuoti į užsienį, dar vienas jo srautas traukia mokytis į Vilnių, kiek mažiau - į Kauną. Klaipėda nori būti Lietuvos jūrine sostine, tačiau pagal geografinę padėtį vis dėlto yra periferija arba regioninis miestas. Deja, net Lietuvos sostinės aukštosiose mokyklose mažėja studentų.
Tikrai nemanau, kad ateityje neliks Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos. Ji vykdo labai svarbias funkcijas: rengia specialistus ir Lietuvos kariniam laivynui, jūrininkai reikalingi ir locmanų, ir Laivų eismo tarnybai, Suskystintųjų gamtinių dujų terminalui, kuriame, tikiuosi, ateityje dirbs mūsų žmonės, o ne kroatai ir norvegai. Mokyklos tikslas - pirmiausia rengti specialistus Lietuvai, nors jūrinė rinka globali. Jūrininkai Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje rengiami pagal tarptautinius standartus, tad jie gali dirbti visose kitose šalyse. Žinoma, dabar mokyklos laukia nauji iššūkiai.
Koks didžiausias mokyklos laimėjimas per jūsų vadovavimo laikotarpį?
Dabar ji turi moderniausią šiuolaikinę mokymo bazę, kuri nuolatos gerinama. Turime apie 13 vadinamųjų treniruoklių, iš kurių du skirti kranto specialistams rengti. Dešimt treniruoklių "dengia" visas funkcijas, esančias laive, t. y. sudaro virtualų laivą, be to, turime ir uosto laivų eismo reguliavimo sistemą. Juose treniruojasi ne tik studentai, bet ir locmanai, ir laivavedžiai, ir mechanikai. Treniruokliuose dirba aukštos kvalifikacijos specialistai. Mokykla iš to uždirba dalį lėšų studentams rengti.
Pas mus absolventai laivavedžiai be baigimo diplomo gauna dar radijo ryšio, t. y. GMDSS diplomą ir 8 įvairius sertifikatus, kurių reikalauja tarptautinės konvencijos. O mechanikai baigia turėdami 7 tokius sertifikatus. Papildomai visi jie dar gali turėti dujovežio ar tanklaivio sertifikatą, jeigu praktiką atlieka tuose laivuose. Visų tų dokumentų kaina sudaro vos ne pusę visų studento studijų norminės kainos, nors pas mus, palyginti su kursų kainomis Lietuvoje, jos yra nedidelės. Taigi profesionalūs jūrininkai, kuriems kursai mokami, savo mokesčiais dengia būsimųjų jūrininkų išlaidas, kurie nemoka už kursus.
Ar neatsitiks taip, kad mokyklai vadovauti bus paskirtas koks nors tinkamas partijos narys, neišmanantis jūrinių dalykų?
Nemanau. Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos mechanizmą, Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla naudojasi autonomija. Vadovo klausimą spręs vienuolikos asmenų mokyklos taryba, kurios pusė narių yra mūsų darbuotojai ir pusė - jūrinės industrijos atstovai iš laivybos bei uosto kompanijų ir vienas studentų atstovas. Mūsų taryba yra depolitizuota.
Ar jūs dalyvausite renkant naują mokyklos vadovą?
Žinoma. Esu mokyklos tarybos narys, bet be balsavimo teisės. Kalbėti galiu, balsuoti - ne. Man tikrai ne tas pats, kas ateis jai vadovauti. Kandidatai turės parengti veiklos programą, turėti savo viziją.
Ką ketinate veikti toliau?
Turiu naują motociklą, kurio variklio tūris 1 centimetru didesnis negu mano automobilio (juokiasi), naują kuprinę ir GPS. Turiu mokslo laipsnį, patirties rengti mokslinius darbus. Be to, kartais likimas padaro netikėtų posūkių. Dar nežinau, ką darysiu, gal dėstysiu, gal atsiras kokių nors kitų darbų.
Šią vasarą planuoju išvažiuoti truputį toliau, atitrūkti nuo gyvenimo Klaipėdoje, pailsėti. Šiaip tai niekur nedingsiu. Būsiu mokyklos tarybos narys, be to, esu išrinktas miesto Tarybos nariu, turėsiu balso teisę, veiklos užteks.
Ką manote apie valdžios vykdomas permainas jūriniame sektoriuje? Nemaža jūrinės bendruomenės dalis joms priešinasi.
Potencialus reformos minusas, galintis ateityje sukelti problemų, yra tai, kad Klaipėda nebetenka sprendimo teisės jūriniais klausimais, jie perduoti Vilniui. Labai džiaugiuosi mūsų kaimynais latviais. Jie ne tik išsaugojo Latvijos jūrų laivininkystę, besispecializuojančią tanklaivių srityje, bet ji labai sparčiai vystosi į priekį. Latviai planuoja turėti 60 laivų. Beje, tanklaiviai priskiriami prestižiniam laivynui, auksčiau už juos yra tik dujovežiai.
Nemanote, kad permainų organizatoriai Lietuvoje priskaldė malkų?
Gal kažkokios funkcijos buvusioje Lietuvos saugios laivybos administracijoje ir buvo perteklinės, tačiau stipriai sumažinus etatų skaičių, daug darbuotojų atleidus, Klaipėdoje likęs Lietuvos transporto saugos administracijos Jūrų departamentas, deja, susilpnėjo. Dabar jį vėl reikia stiprinti, auginti.
Manau, kad viskas priklauso nuo geranoriškumo ir noro spręsti problemą. Galima ją išspręsti, bet galima tiesiog kelti triukšmą, ir viskas. Žmonės, norėdami atkreipti dėmesį į problemą, rėkia, šaukia, tačiau rezultatas kitoks - sektorius dėl to ne pasveiksta, o priešingai, propaguojama idėja, kad viskas baigta. Kai kuriuose pasakymuose pasiduodama emocijoms, nėra konstruktyvo. Komentatoriai tik dejuoja, jų aimanos daro žalą visam sektoriui, bet naudos neduoda.
Labai svarbus dalykas yra abipusis susikalbėjimas ir vienas kito supratimas. Blogiausia, kad nevyksta dialogas, kad atsirado nepasitikėjimas. Kapitonas, vadovavęs Jūrų departamentui, turėjo siekti didesnio valdžios pasitikėjimo, kad Vilnius jam perleistų kai kurias funkcijas. Esminis dalykas - sprendimo teisės perkėlimas į Vilnių. Žinoma, nieko gero, kad į EMSA (Europos jūrų saugumo agentūra) posėdžius važiuoja ne tie žmonės, kad Jūrų departamentas neturi net susirašinėjimo teisės. Situacija nėra normali, tačiau dejonėmis jos nepakeisi.
Ką manote apie Klaipėdos kadetų mokyklą, prie kurios steigimo prisideda ir Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla?
Vertinu kaip labai svarbų segmentą bendroje tolesnio jūrinio mentaliteto įsitvirtinimo Lietuvoje mozaikoje. Tai tokia pakopa, kurios šalyje nebuvo - tai specializuota bendrojo ugdymo mokykla, ne profesinė, ne aukštoji. Jūrinis ugdymas joje būtų papildomas. Nebūtinai kadetai ateityje taps jūrininkais, gal bus rašytojais, inžinieriais.
Rašyti komentarą