Mokėjo seniau statyti tvirtus laivus

Jūreiviai, klaidžiodami pasaulio vandenynais, aplanko daug uostų, juose patiria daug įspūdžių. Kai kuriuos jų pamiršta, nes kartais netenka net į krantą išlipti. Tačiau, manau, motorlaivio "Kapitonas Stulpinas" įgula tikrai nepamiršo reiso į Kanados uostą Hamiltoną.

Kuo gi šis paprasto krovininio laivo reisas išsiskyrė iš kitų? Visų pirma tuo, jog plaukėme jau su Lietuvos trispalve ir buvome pirmieji, atvykę į Kanadą su lietuviška vėliava. Laivui ir įgulai pasisekė atplaukti penktadienio vakare, todėl turėjome dvi poilsio dienas, be to, dar dvi dienas laivas buvo iškraunamas.

Taigi net keturias dienas galėjome bendrauti su vietiniais lietuviais. Tuo labiau kad dar išplaukiant iš Suomijos pasiunčiau ten gyvenančiam iškiliam lietuviui buriuotojui Broniui Stundžiai laišką, ir jo entuziazmo dėka mums buvo surengtas puikus sutikimas.

Laivui artėjant prie krantinės labiausiai buvo nustebęs locmanas: pavakarys, dulksnoja smulkus lietus, mūsų balkeris, ir taip ne itin koks gražuolis, dar buvo truputį aprūdijęs, o krantinėje ne mažiau kaip šimtas piliečių su jam nepažįstamomis vėliavomis džiaugsmingai sveikina būtent šį laivą. Teko locmanui trumpai pasakoti mūsų lietuvių tautos ir valstybės istoriją per paskutinį šimtmetį. Atrodo, suprato.

Su tautiečiais susidraugavome būdami ir laive, ir jų klube. Kitą dieną jie mums surengė iškylą prie Niagaros krioklio, tai nebuvo labai toli - už 50 km nuo Hamiltono. Tai įspūdingas gamtos reiškinys - 50 metrų krintantis vandens srautas, per minutę nuleidžiantis 168000 kubinių metrų vandens iš vieno ežero į kitą. Tuos ežerus jungia trumpa tik 58 km Niagaros upė. Ji išteka iš Erio ežero ir įteka per šitą kaskadą į Ontario ežerą.

Laivo žmonėms tai buvo puiki diena, kurią mums padovanojo Kanados lietuviai ir pavaišino puikiais pietumis restorane prie pat krioklio.

Dabar tikriausiai jau nemažai lietuvių ir patys aplanko Niagarą, bet kiekvienas savaip kaupia savus įspūdžius. Mane asmeniškai sudomino daugelio net nepastebėta nedidelė barža, atrodanti kaip maža sala netoli krioklio. Nieko ypatingo, bet istorija gana įdomi: lygiai prieš 90 metų, 1918 m. rugpjūčio 6 d., upės buksyras vilko šalandą, pakrautą akmenų. Joje buvo trijų žmonių įgula. Staiga trūko vilkimo lynas ir baržą srovė pradėjo nešti krioklio - tikros žūties link... Vienas šalandos jūreivis nieko nelaukęs šoko į upę ir laimingai pasiekė krantą. Kiti - Gustavas Lofbergas ir Haris Jamesas - sustingo baimės apimti pasiruošę baisiai mirčiai. Laimei, likimas jų pasigailėjo: likus iki krioklio mažiau nei kilometrui šalanda buvo užnešta ant seklumos ir sustojo. Krante pradėjo rinktis žmonės bandydami kaip nors gelbėti upeivius. Tais laikais dar nebuvo sraigtasparnių, kurie paprasčiausiai juos nukeltų. Keletą kartų buvo bandoma raketa užmesti gelbėjimo lyną, bet nesėkmingai.

Pagaliau vienas lynas pasiekė šalandą ir buvo pritvirtintas denyje, bet, nelaimei, viduryje jis buvo susimazgęs ir todėl negalima buvo tuo lynu pasiųsti vadinamosios bocmano kėdutės. Bet atsirado vienas drąsuolis Viljamas Hilas, kuris labai rizikuodamas, įsikabindamas rankomis į trosą, nugalėdamas putojančią srovę pasiekė tą vietą, atpainiojo mazgą ir padėjo nelaimėliams išsigelbėti. Jie šlapi, baimės sukaustyti išbuvo beveik parą, bet liko gyvi, o Viljamas Hilas buvo apdovanotas medaliu.

Žiūrėdamas į tos baržos likučius, jau virtusius vandens paukščių perėjimo vieta, stebėjausi ne pačia praėjusio amžiaus avarija, o šalandos korpuso tvirtumu. Reikia prisiminti, kad Niagaros upė kasmet užšąla, o pavasarį vyksta ledonešis ir šis laivas jau greitai bus šimto metų, bet vis dar atlaiko gamtos stichijų smūgius.

Mokėjo senovėje statyti tvirtus laivus...

Eimutis ASTIKAS
Jūrų kapitonas