Laivybos iššūkiai poliariniuose regionuose

Po kiekvienos ekspedicijos L. Choroščia žada mesti šį rizikingą, tačiau be galo įdomų darbą, bet to nepadaro. Galimas daiktas, jį traukia ledo navigacija, tas adrenalinas ir galimybė pamatyti istorija dvelkiančias vietoves, kurių kai kurios iki šiol dar yra žmonių nepaliestos. Apskaičiuota, kad į tas vietoves, į kurias plukdo laivas "Ortelius" (dirba Laimonas), iš 7 milijardų nuvyksta tik 101 žmogus iš viso pasaulio.

"Iš pradžių man buvo labai sunku, jaučiausi kaip kosmose. Neįsivaizdavau, kaip galiu naktį tiltelyje likti vienas laivui,plaukiant tarp ledų. Jo vertė - 43 mln. eurų, jame 170 žmonių - keleivių ir įgulos narių. Tiesiog darydavosi baisu. Bet ilgainiui išmoksti suvaldyti emocijas ir blaiviai mąstyti. Pastarasis mano reisas truko 113 parų, tačiau nebuvo nė vienos nakties, kad kilčiau ant tiltelio visiškai ramus. Pasitikiu savimi, bet negaliu žinoti, ar viskas bus gerai. Keleiviams sakai, kad viskas bus gerai, bet jie irgi nebūna ramūs, nes puikiai suvokia, kad yra didelės rizikos vietoje", - pasakojo Laimonas ir juokavo sakydamas, kad tiek laivo įgula, tiek ekspedicijų gidai, ekspedicijų lyderiai, neišskiriant, ko gero, ir keleivių, yra pamišę fanatikai.

Norėdamas tai pagrįsti, Laimonas papasakojo įvykį, nutikusį ne jo laive, bet sukrėtusį visus poliariniuose regionuose dirbančius žmones. Laivo keleiviai buvo išlaipinti ant ledo lyties, jų stovyklavietė aptverta spygliuota viela saugantis poliarinių meškų. Vienas buvo paliktas budėti su ginklu. Jį užpuolė meška, žmogus pradėjo šaukti. Jo žmona toje ekspedicijoje dirbo gide. Išgirdusi vyro riksmą, ji išbėgo iš palapinės, bet nečiupo jo numesto šautuvo ir nenušovė meškos, o mobiliuoju telefonu filmavo, kaip meška drasko jos vyrą ir nusitempia po ledu.

Šiemet L. Choroščia į ekspediciją pasiėmė savo seserį Gabrielę Choroščaitę. "Ji man pasakė: "Negalvojau, kad tu esi taip išprotėjęs. Kai jai buvo baisu, tris dienas pragulėjo mano kajutėje. Pakelia galvą ir sako: "Laimonai, nesuprantu, kas tu per žmogus. Visi guli kaip išmirę, o tu nemiegojęs paromis keliesi ir eini į tiltelį." Būna, kad keturias paras nemiegi. Po kiekvienos ekspedicijos atsiranda naujų žilų plaukų", - sakė 28 metų laivavedys.

Į poliarinius regionus - per atsitiktinumą

Klaipėdoje gimęs ir užaugęs L. Choroščia 2012 metais baigė Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. Nors jam dabar tik 28-eri, jis jau aplankė 7 kontinentus. Vien tik per pastaruosius dvejus darbo poliariniuose regionuose metus, tiksliau, per 12 mėnesių, jis nuplaukė 127 tūkst. kilometrų, vaizdžiai tariant, apiplaukė visą gaublį. Jo darbo jūroje bendra patirtis jau beveik 10 metų. Per tuos metus dirbo visų tipų laivuose, išskyrus žvejybinius. Pradėjo nuo cheminio tanklaivio, kuris plukdė dyzelinį kurą po Baltijos jūrą, vėliau dirbo krovininiuose laivuose, konteinervežiuose, traluojančiose žemsiurbėse, baržose, laivuose, aptarnaujančiuose naftos platformas jūroje, kruiziniuose laivuose, keltuose.

Vienu metu jis neteko darbo danų kompanijos "DFDS Seaways" keltuose, plaukiojančiuose su Anglijos vėliava, kuriuose dirbo budinčiu kapitono padėjėju. Siuntinėjo CV ir gavo kvietimą iš Olandijos kompanijos "Ocean Lines Expeditions" padirbėti 7 dienas laive "Ortelius". Pastovaus darbo nesitikėjo, nes tos kompanijos laivų tilteliuose daug olandų, įgulų ir ekspedicijų organizatoriais dirba žmonės iš visų 7 kontinentų, būtina idealiai mokėti anglų kalbą.

KLAIPĖDIETIS šturmanas Laimonas Choroščia jau dvejus metus dirba poliariniuose regionuose. Į tokias valtis išlaipinti keleiviai plukdomi ten, kur laivas negali prieiti. Asmeninio archyvo nuotr.

Bet vis dėlto nuvyko į Arkties vandenyno Svalbardo Špicbergeno salą (Norvegijos Karalystė). Po 7 dienų "Ortelius" patyrė avarinę situaciją Špicbergene - sugedo pagrindinis variklis ir laivas buvo įspaustas tarp ledų. Laimei, buvo gana geros sąlygos ir arti nebuvo akmenų. Laivą parvilko Norvegijos pakrančių vilkikai. Kadangi L. Choroščia nesutriko tokioje situacijoje, jam buvo pasiūlytas nuolatinis darbas. Ir taip jis šiame ekspediciniame laive dirba jau dvejus metus.

"Apie tai niekada nesvajojau. Maniau, dirbsiu standartinį darbą, sieksiu kapitono karjeros ir net nenumaniau apie ledo navigacijos galimybes. Kaskart grįžęs namo peržiūriu nuotraukas, jūrlapius, kuriuos mes patys ir sudarome, ir vėl išvykstu. Dirbu pagal grafiką - 8 savaitės jūroje, 8 - namie", - sakė Laimonas.

Ledo klasės laivai

Olandijos kompanija "Ocean Lines Expeditions" veiklą pradėjo 1996 metais. Ji organizuoja ekspedicijas į poliarinius regionus keleiviams, sekant įžymių keliautojų keliais, bei mokslines ekspedicijas. Joje dirbantis Laimonas yra vienintelis Lietuvos pilietis. Jis - antros klasės ledo navigatorius, įprastiniuose laivuose tai būtų antrasis kapitono padėjėjas.

Iš pradžių laivus, dažniausiai ledlaužius, ekspedicijoms kompanija nuomojosi iš Rusijos, nes savo neturėjo. Paskui pasitaikius progai įsigijo iš Rusijos mokslinės institucijos 99 m ilgio ledo klasę turintį laivą "Ortelius" (buvęs "Marina Cvetajeva", vadintas moksliniu šnipų laivu) už kelis milijonus. Olandai jį visiškai perdarė: pritaikė keleiviams, įrengė sraigtasparnių aikštelę. Kadangi laive nėra dinaminio pozicionavimo sistemos (sunku išlaikyti laivą vienoje vietoje, ypač kai būna didelis gylis ir inkaruotis neįmanoma), jam reikalingi sraigtasparniai. Angare šis laivas turi tris sraigtasparnius. Šiuo metu "Ortelius" vertė - 43 mln. eurų.

KELEIVIAI. Laivo "Ortelius" keleiviai plukdomi arčiau pasižiūrėti ledkalnių. Asmeninio archyvo nuotr.

Iš pradžių "Ortelius" plaukiojo su Kipro vėliava. Ir tik dabar, kai nuo pat kilio buvo visiškai renovuotas ir atitiko aukščiausius poliarinio kodekso, tarptautinės konvencijos SOLAS reikalavimus, t. y. šiemet gegužės 18 d. pakeitė vėliavą - tik dabar jame atsirado Olandijos vėliava.

Kompanija dabar turi keturis savo laivus, kurie plaukioja su Olandijos vėliava ir yra pavadinti olandų kartografų vardais.

Jos laivai yra aukščiausios 1A klasės, tai reiškia, kad jie gali laužyti pirmų metų, t. y. 1 metro storio ledą. Kitaip sakant, jie gali dirbti tik nuo lapkričio iki kovo 28 d. Tada grįžtama į Argentiną, išlaipinami ekspedicijos dalyviai ir laivas plukdomas į Arktį, į Vlisingeną (Olandija). Laivas iškeliamas iš vandens, nes kartą per metus poliariniai laivai privalo būti dokuojami. Paprastai doke jie stovi apie mėnesį. Kai "Ortelius" buvo iškeltas Vlisingene, paaiškėjo, kad jame yra 6 m pločio ir beveik 30 cm gylio įlenkimas. Nedaug trūko, kad būtų lūžę špantai.

Kompanijai šiuo metu statomas naujas laivas "Hondius", dabar renkamas jo korpusas. Jis į vandenį bus leidžiamas 2019 m. Tai aukščiausios klasės toks laivas, kuris gali laužyti jau 2-3 metų senumo ledus. Jis galės plukdyti 170 keleivių. O dabartiniai laivai ima 122-127 keleivius ir 52 įgulos narius. Į būsimas jo ekspedicijas bilietai jau išpirkti. Naujajame laive klaipėdiečiui šturmanui jau siūlomos kapitono vyresniojo padėjėjo pareigos. Žmona nepritaria tokioms vyro kelionėms, nes dažniausiai poliariniuose regionuose nėra ryšio. Laimonas tikisi, kad netrukus jo laive bus labai geras internetinis ryšys. Jis laivui reikalingas tam, kad galėtų pasižiūrėti NASA ar Norvegijos internetinėse svetainėse ledo prognozes.

Kelionės, kurios metu kajutėje gyvena po 4-5 žmonės, bilietas kainuoja 20 tūkst. eurų. Anot Laimono, šios kompanijos bilietai nėra brangūs, nes ji dar gana jauna. Kitų garsių kompanijų, turinčių galingesnius ir didesnius laivus, pigiausias bilietas kainuoja 32 tūkst. eurų.

Ekspedicijų verslas plečiasi

"Anksčiau Antarktida buvo nežinomas kontinentas, o dabar jis jau visas išraižytas, jau daug ten laivų, kruizinių ekspedicijų verslas poliariniuose regionuose labai plečiasi. Iki 2023 metų kinai žada pasistatyti 12, norvegų kompanija - 4 laivus.

Problema - specialistai. Navigatoriai, norintys dirbti poliariniuose regionuose, privalo turėti atitinkamą ledo navigacijos diplomą. Nuo pernai metų liepos 3 d. Londono navigacinis institutas įvedė naujus reikalavimus. Navigatoriai privalo surinkti tam tikrą plaukiojimo leduose cenzą", - pasakojo Laimonas. Beje, jis jau turi ir reikiamą cenzą, ir jam jau nebereikia mokytis institute ledo fizikos ir dirbti treniruokliuose. Atsiradus naujiems reikalavimams, laive "Ortelius" atsirado ir vienas praktikantas olandas.

LAIVAS "Ortelius" yra gana saugus. Viena jo sekcija gali būti užtvindoma. Asmeninio archyvo nuotr.

Laimonui pradėjus dirbti "Ortelius" kapitonas čilietis, poliarinius regionus maišantis jau 14 metų, esant sudėtingesnėms situacijoms palikdavo jį vieną ir išeidavo iš tiltelio. "Girdėdavau, kaip tyliai praverdavo duris ir žiūrėdavo, ką aš darau", - prisiminė klaipėdietis. O už teorines žinias, įgytas Lietuvos aukštosios jūreivystės mokykloje, jis dėkingas dėstytojui Ričardui Lučkai.

Laivyba leduose

Pasak Laimono, laivyba poliariniuose regionuose visiškai kitokia. "Anksčiau patirdavau nemažą stresą 30 tūkst. t krovinį gabenančiam 200 m ilgio laivui plaukiant 20 mazgų greičiu linijoje Roterdamas-Imingenas, kur gana intensyvus eismas. Bet vis tiek tame regione visi laikosi tarptautinių laivų eismo taisyklių. O Antarktidoje viską diktuoja sąlygos. Per pastarąjį trijų mėnesių sezoną Antarktyje naktimis nebuvo jokio matomumo - rūkas, plius stiprios pūgos. Mes neturime ledo radarų, nors poliarinis kodeksas to reikalauja, o naujausio tipo mūsų galingi radarai rodo klaidingai. Niekuo negali pasitikėti. Ieškai dairydamasis su prožektoriais ledkalnio.

Kiekvienas laivavedys turi savo metodiką. Jeigu oro sąlygos nenuspėjamos, ledas pradeda spausti, greitai turi priimti sprendimą ir slėptis kokioje nors įlankoje. Lauki, kol joje pasikeičia situacija, tada ieškai kitos įlankos. Aš, atėjęs į nežinomą vietą, stengiuosi apsukti laivą aplinkui, pasišviesdamas prožektoriais apžiūriu visą zoną, stebiu ledo dreifą. Mintyse turiu planą A ir B, kaip iš ten bėgti, nes naktį esi vienas ant tiltelio, visi išvargę ilsisi. Kapitonas man iš karto pasakė, kad turiu teisę padaryti tik vieną klaidą. Kai būna labai sudėtinga situacija, nebespėju vienas bėgioti nuo sparno iki sparno, nuo vieno radaro iki kito, kuriuose vien taikiniai, t. y. ledai, ir dar rūkas, sniegas, neprognozuojamas stiprus vėjas, bet privalai įveikti nemenką stresą, sutelkti mintis vien tik į navigaciją", - pasakojo klaipėdietis šturmanas.

Baisiausia - ne ledkalniai

"Kai šiomis dienomis turint naujausią įrangą sunku pasiekti tam tikras vietas poliariniuose regionuose, pradedi galvoti, kaip ankstesnių laikų keliautojai tai padarė naudodamiesi paprasčiausiu almanachu ir sekstantu net tokiose vietose, kur saulės beveik nebūna", - svarstė Laimonas.

Pasak L. Choroščios, poliariniuose regionuose suvoki, kad labai ribotos naujausios įrangos ir sistemų galimybės. Įranga labai "grybauja", jos parodymai labai netikslūs. Tikroji kranto linija nuo parodytos "Transas" elektroninių jūrlapių sistemoje skiriasi apie viena jūrmylę. "Mes skenuojame gylius, rašomės juos, darome savo jūrlapius, fotografuojame ir siunčiame "Transasui", kad patikslintų. Jeigu tik nusileidžiame piečiau poliarinio rato, turime ryšio problemų. Interneto neturime, kompasai daro dideles paklaidas, nes ten labai didelis magnetizmo laipsnis. Skirtumas kartais būna iki 130 laipsnių.

VAIZDAI. Ekspedicijų poliariniuose regionuose dalyviai būna pakerėti nuostabių gamtos vaizdų. Asmeninio archyvo nuotr.

Navigacijoje naudojame optines observacijas, visus senovinius metodus ir principus, nes dirbame tokiose platumose, kur reikia tikslumo. O netgi šiuolaikinės "Inmarsat" bei kitos palydovinės sistemos nėra tikslios, daroma labai daug klaidų, be to, jos nepasiekia tų platumų. Mes viską darome rankiniu būdu ir senoviniais metodais, - pasakojo antrasis šturmanas.

- Net labai gerai tau žinomoje vietoje negali jaustis saugus. Kasmet kiekvieną sezoną absoliučiai viskas pasikeičia. Ledynai išsiplečia, skyla, trūkinėja, tirpsta ir perneša akmenis. Navigaciniu požiūriu, mano manymu, ledkalniai nėra baisiausias dalykas. Nuo jų galima pasukti. Bjauriausi yra atskilę 2-4 tonas sveriantys ledo gabalai, plūduriuojantys vandenyje, kuriuos labai sunku aptikti naktį riboto matomumo sąlygomis. Negana to, juose neretai būna įšalę uolų gabalai. Jeigu naktį tokį vos prilieti, sudreba visas laivas. O prisiliesti tenka nuolatos, niekur nedingsi."

Laimonas sako įsitikinęs, kad ledynai iš tiesų tirpsta, atskyla nuo šelfo. Didžiausias atskilęs ledynas yra 295 km ilgio. Paviršiuje yra gal tik 10 proc. jo, o likę 90 proc. - po vandeniu.

"Atsitrenkus į ledkalnį galima labai lengvai prapjauti netgi aukščiausią ledo klasę turinčio laivo korpusą. Būtina laikyti saugų atstumą nuo jo, tačiau ne visada įmanoma tai padaryti. Savo akimis esu matęs beveik 50 km ilgio ledkalnį virš jūros paviršiaus. Jis plūduriavo, trauka buvo didžiulė. Kartą kelionę pailginome 5 valandomis, norėdami apeiti ledkalnį", - pasakojo Laimonas.

Bus daugiau

P. S. Kitoje dalyje pasakosime, kaip tokiuose laivuose elgiasi keleiviai, kokius įspūdžius patiria ir ką pamato. Daugeliui tai būna jų viso gyvenimo kelionė.