Laivų krikštynų baliui - stalai iš Danijos

Pabaiga. Pradžia Nr. 165.

Savo sąsajų su pirmuoju Klaipėdos uosto kapitonu Liudviku Stulpinu Viktoras Stulpinas neieškojo ir juokavo sakydamas, kad ką gali žinoti, gal yra koks nors giminė, nes Lietuva - "švogerių" kraštas.

Kas jums per visą ilgą darbo "Baltijos" laivų statykloje laikotarpį įsiminė labiausiai?

Prisimenu, kai krikštijome danams "Baltijoje" pastatytus vilkikus, tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas visą dieną pas mus prabuvo. Atvažiavo su žmona Kristina, nes ji buvo vieno iš laivų krikštamotė.

Po krikštynų darėme balių Klaipėdos dramos teatre. Danai viską kontroliavo. Teko net patiems šį bei tą paremontuoti teatre prieš tą balių. Jie nurodinėjo net kaip gėles sustatyti. Stalus vežėme iš Danijos. Jie turėjo būti apvalūs, prie kiekvieno po 10 vietų. Mat į tą balių suvažiavo aukšto rango žmonės iš visos Europos. Aptarnauti pokylio dalyvių pas mus tada dar niekas nemokėjo, tokios kultūros tais laikais Lietuvoje nebuvo. Pasirinktus padavėjus siuntėme į Daniją stažuotis.

Ar teko bendrauti su pačiu laivybos magnatu, vienu iš "Maersk" kompanijos valdytojų, pačiu ponu Maersku Mioleriu (Maersk M'akini Moller)?

Pagal turtingiausių pasaulio žmonių sąrašą tais laikais jis buvo 50-60-tas. Su juo buvau susitikęs tris kartus. Labai paprastas žmogus, buvau sužavėtas.

Danai turėjo tokią taisyklę, kad įsigytą naują įmonę aplankydavo pats savininkas. Jis pas mus atvažiavo po 1,5 metų. Tai buvo, atrodo, 1998 metai. Man teko organizuoti jo susitikimą su tuometiniu mūsų prezidentu A. Brazausku. Ponui Maerskui tuo metu buvo jau apie 90 metų, bet jis keturias dienas per savaitę dar dirbdavo biure. Jis toje kompanijoje buvo kaip Dievas. Jo ramiai pasakytas žodis būdavo vykdomas kaip įsakymas nediskutuojant.

Nuvažiavau į Vilnių kviesti prezidento į susitikimą. Sutarėme, numatėme datą. Kažkas mūsų savininko planuose pasikeitė, gavau pageidavimą perkelti susitikimą. Dabar tai keistai atrodo. Vis dėlto prezidentas yra prezidentas, ir nesvarbu, kokio dydžio yra tas verslininkas. Ką darysi, skambinu prezidentui. Jis sako, kad atostogaus ir daugiau nekalba. Po savaitės bandau dar kartą. Buvo jau šiek tiek atlyžęs, pasakė atvažiuoti į Nidą. Iškilo problema, kaip tą mūsų 90-metį savininką nugabenti į Nidą, nes jis dažniausiai skraidydavo savo lėktuvu.

Ieškojome kokios nors oro transporto priemonės. Bet tuo laiku tebuvo tik rusiški sraigtasparniai. Apžiūrėjome plaukiojančias "Raketas": aplūžusios, plaukti pavėjui gal ir nieko, o prieš vėją barškės. Važiuoju į Nidą pas prezidentą. Priėmė. Pristačiau "Maersk" kompaniją, šiltai pasikalbėjome gal net ilgiau kaip valandą gerdami ir kavą, ir prie kavos. Jis pasakė, kad nevargtume, patarė susitarti su tuometinius Klaipėdos meru Eugenijumi Gentvilu ir pažadėjo atvažiuoti į Savivaldybę.

Gal žinote, ką mėgo tas laivybos magnatas?

Ponas Maerskas buvo aistringas buriuotojas. Kartą atplaukė pas mus su jachta iš Lenkijos. Su juo atvyko jo geras draugas, buvęs Odensės laivų direktorius, ir du jūreiviai. Mes pastatėme jo jachtai prišvartuoti prieplauką. Kadangi jachtsmenų pas mus nebuvo, pastatėme ją ne tuo galu. Padarėme taip, kad patekimas į jachtą būtų iš vakarų pusės, o iš tos, kur vėjas, reikėjo apsukti.

Jokių viešbučių jam nereikėjo, nakvojo laive. Vakare pakvietė į savo jachtą, išgėrėme šampano. Kitą dieną apie 14 val. jie susiruošė išplaukti, nepaisydami gana stipraus vėjo. Pakvietėme į vietą muitininkus, pasieniečius ir mūsų danai išplaukė. Apie 17 val. gaunu pranešimą apie incidentą Baltijos jūroje. Matyt, banga stipriai smūgiavo į jachtos šoną ir pono Maersko kolega griuvo, susitrenkė galvą ir prarado sąmonę.

Teko organizuoti greitąją pagalbą. O buvo penktadienis, kol jie parplaukė, darbo valandos buvo pasibaigusios. Tada pacientus, patyrusius nelaimingą atsitikimą, priėmė tik tuometinė miesto ligoninė. Nuvežėme nukentėjusįjį ten. Laukiame priimamajame, kad pradėjo vežti iš miesto visokius sumuštus, kruvinus žmones, net aš pasibaisėjau, o ponas Maerskas tiesiog pašiurpo. Kitą rytą jis išsikvietė lėktuvą ir išskrido. Beje, "Maersk" anksčiau turėjo ir avialinijas, bet to verslo neišvystė ir pardavė.

Ar nebuvo jokių įsimintinų įvykių pačioje Klaipėdoje?

Įsimintiniausias buvo uraganas "Anatolijus". Turėjome daug bėdų. Labai gerai atsimenu, kad irgi buvo penktadienis. Iš danų girdėjome, kad vyksta žiaurūs dalykai. Pas juos didžiulis kranas nugriuvo ant laivo antstato ir jį sudaužė. Po darbo viską sužiūrėjome, nebuvo jokio vėjelio ir visi išėjome namo. Apie 24 val. skambina man, kad atvažiuočiau į gamyklą. Sakau ne kaip žvejys ir ne kaip medžiotojas - pereiti per įmonės teritoriją buvo baisu: viskas skraidė. Prieš vėją, jeigu dvilinkas nesusilenki, nepaeisi. Prie pirso galėjai tik su mašina privažiuoti, su guminiais batais eidamas būtum prisėmęs.

Mūsų pačių doke stovėjo laivas, kuris vos galo negavo, teko sodinti ant grunto. Buvo deformuotas, vėliau remontavome. Beveik visai baigtas mūsų statyti dokas buvo laikomas rankos kumščio storio lynų, kurie trūkinėjo kaip siūliukai. Prie mano akių dokas po truputį pradėjo slinkti nuo kranto. Šiuolaikinių ryšio priemonių nebuvo, tik tos vadinamosios plytos. Laimė, kažkur netoli buvo laisvas vilkikas. Dokas buvo pagautas ir pristumtas prie kranto. Mes tada turėjome užmiestyje baldų cechą, gamindavome puikias sekcijas. Nuvažiuoju iš ryto - nėra dviejų trečdalių stogo. Kai nematai, sunku įsivaizduoti, ką gali stichija.

Jūsų darbas įtemptas, kupinas streso. Kaip atsipalaiduodavote? Turėjote kokį nors hobį?

Kartais nueidavau į mišką su šautuvu pasėdėti, bet aistringas medžiotojas nebuvau, neturėjau tiek laiko. Kita mano atsipalaidavimo vieta - sodas. Krapštymasis jame man teikia malonumo. Turi ką veikti, nereikia ant sofos gulėti, visą laiką judi.

Žinoma, mėgstu ir skaniai pavalgyti, ir paskaitinėti, nors tai nėra mano aistra. Žiūriu sporto laidas, ypač apie krepšinį, dar kartais "Formulę".