Laivininkystės bankrotas kvailio vietoje paliko draudikus

Klaipėdos apygardos teismas (KLAT) Lietuvos jūrų laivininkystės (LJL) bankroto byloje baigė nagrinėti vokiečių draudimo kompanijos „Lampe@Schwartze“ prašymą bankrotą pripažinti tyčiniu ir kovo 6 dieną paskelbė nutartį prašymą atmesti.

Pasak šio teismo pirmininko patarėjos Gintarės Daugėlaitės, KLAT nutartyje nurodė, jog byloje nėra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindo daryti išvadą, kad įmonės bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo bei veikiant priešingai įmonės veiklos tikslams. Iš byloje esančių duomenų teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais ar kitokia veikla būtų nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, kad įmonei esant faktiškai nemokiai, sąmoningais įmonės vadovo veiksmais buvo dar labiau bloginama įmonės turtinė padėtis.

Teismas konstatavo, jog byloje nepakanka įrodymų, liudijančių apie tyčinį blogą LJL valdymą, ydingą įmonės veiklą, blogą vadovavimą įmonės komercinei, ūkinei finansinei veiklai, apie sandorių sudarymą, žinant, kad jie nenaudingi įmonei. Nutartyje paanalizuotas kiekvienas pareiškėjo argumentas (dėl įmonės balanso; nuostolingų sandorių; vieno kreditoriaus išskirtinumo, kaip kad nurodė pareiškėjas; dėl darbuotojų atlyginimų; dėl įmonės valdymo). Ši nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Vadavo laivą

Lietuvos verslo planais patikėję vokiečiai yra atsidūrę tarp tų LJL kreditorių, kurie bankroto byloje neturi vilčių atgauti 740 tūkst. JAV dolerių už laivo „Venta“ gelbėjimą nuo 4 areštų Amerikoje ir Kanadoje 2015 metų rugpjūčio mėnesį. Bankroto administratoriaus baigiamas pardavinėti likviduotos įmonės inventorius, palyginti su nepatenkintais reikalavimais, visiškai menkavertis.

Bet vokiečių kreditoriai bando eiti ir kitu keliu – prieš iškeliant LJL bankroto bylą jie kreipėsi į Lietuvos advokatus, kad šie išieškotų žalą iš bendrovių „Lietuvos geležinkeliai“ ir Smiltynės perkėla. Jos tuo metu kontroliavo suteiktos 3,5 mln. eurų paskolos pinigų skirstymą. Šia aplinkybe, LJL prašant „Lampe@Schwartze“ ištraukti laivą“ Venta“ iš degalų tiekėjų, uostų inspektorių, tarptautinių profsąjungų ir kitų kreditorių gniaužtų, buvo sudaromas įspūdis, kad įmonės mokumas atkurtas. Vokiečių manymu, tai buvo tik dūmų uždanga siekiant atsiskaityti su kitais kreditoriais.

Šiemet vasarį į teismo posėdį Klaipėdoje kaip liudytojas atvykęs „Lampe@Schwartze“ atstovas iš Hamburgo Reinhardas Diegneris vylėsi, kad Europos Sąjungos valstybės įmonėje sukčiavimas neturi būti toleruojamas ir juo labiau įteisintas. „Vokiečiai turi tokią patarlę: kas vieną kartą pameluoja, juo netikima ir tada, kai sako tiesą“, – teisme kalbėjo ilgą stažą laivybos versle turintis vokietis apie pasitikėjimą Susisiekimo ministerijai priklausiusiomis įmonėmis ir netesėtus pažadus, kad pinigai bus sumokėti Lietuvoje pardavus laivą „Venta“.

Laivą pardavus naudos gavę tik įkeisto laivo „Venta“ valdytojai „Lietuvos geležinkeliai“, o skolos palaukti sutikę draudikai buvę atstumti.

Kitas posėdis šioje byloje numatytas balandžio mėnesį.

Bėgo nuo areštų

Įžvelgęs bankroto prezumpciją ieškovo atstovas advokatas Vytautas Šulija teismui aiškino, kad neįmanoma patikrinti sandorių, ar jie nėra fiktyvūs, nes įmonėje nebuvę 3 metų sąskaitų registro. Kai kurie kreditoriai turėjo privilegijų, o paklusnūs administracijai darbuotojai kaskart likdavo paskutiniai. Pirma būdavo tenkinamos laivus areštavusių įgulų ir uostų pretenzijos, o kiti kreditoriai maitinti pažadais. Dalį LJL skolų apmokėjo kiti ūkio subjektai, kad aukštesnės eilės kreditoriai negalėtų patenkinti savo reikalavimų.

Trūksta informacijos, kur nukeliavo laivų „Raguva“ ir „Voruta“ paskutinių reisų uždirbti pinigai. Ieškovo įsitikinimu, „Raguvos“ remontas buvęs perteklinis, atliktas neturint apyvartinių lėšų, didinęs įmonės nuostolius. V. Šulija svarstė, kad „Raguva“ Afrikoje gabeno krovinį užsakovui, kuris turėjo laivų remonto įmonę, ir ta aplinkybė siejasi su Susisiekimo ministerijos veiksmais – liepą sustabdyti bankroto procedūrą, kad laivas nugabentų krovinį kreditoriui, o paskui vėl ją atnaujinti.

Įvairių abejonių dėl įvykių sutapimo ieškovui kėlė 2015 metų vasarą gelbėjimo plano priemone turėjęs tapti susitarimas su SEB banku dėl beveik 15 mln. eurų paskolos atidėjimo iki kitų metų balandžio. Nepraėjus trims mėnesiams jis buvęs atšauktas.

V. Šulija priminė ankstesniame šios bylos posėdyje pasakytą buvusio „Lietuvos geležinkelių“ vadovo Stasio Dailydkos frazę apie „Raguvos“ remontą: „ Reikėjo, kad laivas atsidurtų ir nugabentų krovinį ten, kur reikia.“

Afrikietiška pynė

Nagrinėjant draudimo kompanijos „Lampe@Schwartze“ prašymą buvo apklausti trys paskutiniai vadovai: Audronis Lubys, Valerijus Adamonis ir Sigitas Dobilinskas (dirbęs bemaž pusmetį iki paskelbto bankroto). Bandyta išsiaiškinti laivo „Raguva“ reiso Pusiaujo Gvinėjoje ir skolos laivų remonto įmonei „Asaba Astilleros“ Malabo uoste aplinkybes.

Šioje istorijoje įkaite tapo spalio 25 dieną į Batos uostą atplaukusio laivo „Voruta“ įgula. Ieškovo manymu, faktai kelia įtarimų, kad remonto sandoris nėra skaidrus, nes turi lietuviškų šaknų, susijusių su bendrovės „Statega“ vadovu klaipėdiečiu Vladimiru Stefanovu.

Apdraudusi LJL laivu „Venta“ gabentą Vokietijos kompanijos plieno krovinį „Lampe@Schwartze“ vykdė LJL prašymus. Bet atsiskaitymo prioritetas suteiktas, kaip vėliau paaiškėjo, skolos atidėjimo sutartį pakeitusio kreditoriaus „Asaba Astilleros“ reikalavimui.

Buvęs LJL vadovas A. Lubys aiškino, kad jam pradėjus dirbti įmonė 2014 metais susidūrė su mokumo problemomis, sutartis su banku buvo 18 kartų koreguota. 2015 metų I ketvirtį dar visi laivai dirbo, todėl atsisakyti „Raguvos“ remonto Afrikoje atrodę netikslinga. Pasak jo, įmonė „Asaba Astilleros“ pasiūlė geras remonto sąlygas – mažesnę nei rinkoje 500 tūkst. eurų kainą ir pusės sumos mokėjimą atidėjo 5 mėnesiams. Tai, kad krovinio savininkas gali būti susijęs su uostamiesčio bendrovės „Statega“ direktoriumi V. Stefanovu, jis teigė nežinojęs.

LJL technikos direktorius V. Adamonis paliudijo, kad dėl laivo remonto Pusiaujo Gvinėjos uoste jis skambino nurodytu lietuvišku numeriu, bendravo su V. Stefanovo sūnumi. „Laivui baigėsi kvalifikacijos dokumentai, tarėmės, kad pratęstų, bet mes buvome skolingi, ta bendrovė nesutiko. Reikėjo planinio remonto, o laivas dirbo Afrikoje, negalėjo iš uosto išplaukti. Atsidarėme interneto puslapį, pamatėme lietuvišką numerį, paskambinome, sutarėme“, – prisiminė tą atvejį V. Adamonis. Jo nuomone, kitu atveju laivas būtų parduotas metalo laužo kaina, LJL būtų patyrusi daugiau nuostolių. Tačiau kokia tuo metu buvusi „Raguvos“ vertė, jis sakė nežinojęs ir nesidomėjęs.

S. Dobilinskas kalbėjo, kad jam atėjus dirbti liepos mėnesį visi laivai buvę sulaikyti, vadovui kelta užduotis juos sugrąžinti į Lietuvos jurisdikciją. Jis neigė asmeniškai pažinojęs klaipėdietį V. Stefanovą.

Ieškovo atstovas liko įsitikinęs, kad „Asaba Astilleros“ LJL kelyje atsirado neatsitiktinai.