Kuriant Klaipėdą nuolat melžta Maskva

Kuriant Klaipėdą nuolat melžta Maskva

Lietuvos žuvies pramonės gamybinis susivienijimas ir "Lietuvos jūrų laivininkystė" sovietmečiu pastatė vos ne pusę Klaipėdos. Apie tai, kokių pastangų ir kokių gudrybių tuomet reikėjo imtis "Vakarų ekspresui" papasakojo 1962-1988 metais Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimui vadovavęs Eugenijus Urbonavičius.

Žvejų pinigų dėka iškilo objektai ir Palangoje, Juodkrantėje.

Už muziejų grėsė bauda

Pasak E. Urbonavičiaus, sovietmečiu Klaipėda turėjo itin gerą šeimininką - Vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį.

"Mes su juo draugavom, susitikdavom vos ne kiekvieną dieną. Kartą prašėsi pas mane į priėmimą. Pamaniau, matyt, reikia pinigų. Pasirodo, buvo Norvegijoje, matė jūrų muziejų ir delfinariumą, sakė, kad reikėtų ir mums tokį pasistatyti. Klausiu, kiek tau reikia pinigų. Sako, pradžiai 100 tūkstančių rublių. Mums tai nebuvo dideli pinigai. Gerai, sakau, tiek surasiu. Paskui jis tempė tempė, kol suma pasiekė apie 2 milijonus. Žinoma, muziejus kainavo brangiau, prisidėjo ir kitos organizacijos", - pasakojo E. Urbonavičius.

Pokalbininkas prisiminė, kad paskui įmonėje lankėsi revizija iš Maskvos ir pamatė, kad tiek daug pinigų nuėjo ne į pramonę, o į kažkokį muziejų.

"Gerai, kad tuo metu Palangoje atostogavo Maskvos miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius Viktoras Grišinas. Mes su A. Žaliu ir Klaipėdos miesto komiteto I sekretoriumi Jonu Gurecku jį nuvedėme į tą muziejų. Jam labai patiko, pasakė, kad jį ne gėda Tarybų Sąjungai būtų ir svetimtaučiams parodyti. Apie tai jis papasakojo mūsų ministrui. Atvažiuoju į Maskvą, o man ministras ir sako, kad jau būčiau gavęs griežtą papeikimą, jeigu V. Grišinas nebūtų apsilankęs", - prisiminė E. Urbonavičius.

Anot jo, Lietuvos žuvies pramonės gamybinis susivienijimas ir "Lietuvos jūrų laivininkystė" tais laikais pastatė vos ne pusę Klaipėdos miesto. Dar pokariu Danės krantinės buvo suremontuotos už žvejų pinigus.

Naftos bazė ar kultūros rūmai?

Tuo laikotarpiu Klaipėdoje buvo pristatyta daug vaikų lopšelių-daželių.O viskas prasidėjo nuo to, kad E. Urbonavičius, dar būdamas įmonės vadovo pavaduotojas, neturėjo kur dėti savo 3 metukų dukros, nes tiesiog nebuvo vaikų darželių.

"Surinkau vyrus ir sakau, kasmet pastatysime po 300 vietų lopšelį-darželį. Man kas mėnesį pranešinėdavo, kiek yra vietų darželiuose. Ir per kokius 3-4 metus mes likvidavome tą problemą. Paskui paaiškėjo, kad vaiką įtaisyti į darželį ne problema, tačiau kiekvienas nori, kad darželis būtų jo kieme", - kalbėjo E. Urbonavičius.

Tiesa, ne viskas buvo lengva net ir turint pinigų, nes visada reikėjo važiuoti į Maskvą ir kaulyti.

VADOVAS. Buvusiam galingo Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo vadovui E. Urbonavičiui dabar 82 metai. Jis sakosi esąs seniausias vadovas Lietuvoje. 

"Būdavo tiesiog anekdotų. Pasistatėme "Vėtrungės" viešbutį. Aiškinu Maskvos valdžiai, kad dar reikia pastatyti ir kultūros rūmus, nes jūrininkams, grįžusiems iš reisų, reikia ne tik valgyti ir "šnapsą" gerti, bet ir pailsėti su žmonomis, vaikais. Ir taip aš vis aiškinau 4 ar 5 metus. Paskui ministras sako: "Žinai ką, tu man nusibodai. Mes statysime arba naftos bazę, arba kultūros rūmus, rinkis. Negalvodamas atrėžiau, kad kultūros rūmus. Liepė paaiškinti kodėl. Pasakiau, kad kultūros rūmus galima iškaulyti vienąkart per 10 metų, o naftos bazę vis tiek reikės statyti, niekur nedingsime. Visi pradėjo juoktis ir nusprendė pastatyti Klaipėdoje Žvejų kultūros rūmus", - pasakojo vyras.

Valiuta byrėjo ir Klaipėdai

Ministras buvo pasiuntęs E. Urbonavičių į Afriką ištirti rinką, kur būtų galima parduoti žuvis, nes viską gabenti į Sovietų Sąjungą, kuriai reikėjo valiutos, neapsimokėjo.


"Sakiau, kam mes "durnių voliojam", kai galime dalį žuvies parduoti ir gauti valiutos, nereikės prašyti "Gosplano" ("Valstybinis planas"). Tad mane ir dar du pasiuntė ištirti situaciją. Mes išlandžiojome visus uostus. Paskui pradėjo po 50 tūkstančių tonų pardavinėti užsienyje, gauti valiutos, iškart pasidarė lengviau. Tai, kai mes gaudavome, šis tas nubyrėdavo ir Klaipėdos miestui", - pasakojo E. Urbonavičius.

Vyras prisiminė ir tai, kaip su Lietuvos "Gosplano" pirmininku važiavo pas visos sąjungos "Gosplano" pirmininką.

"Jie tarpusavyje kalbasi apie milijardus rublių, man net nepatogu. Paskui klausia manęs, ko aš noriu. Man, sakau, reikia tik 40 milijonų rublių - duokit man po kablelio trečią skaičių ir bus gerai. Pradėjo juoktis, bet davė. Tada mes pastatėme naujus suomiškus šaldytuvus Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, Alytuje. Visa tai reikėjo iškaulyti. Nebuvo viskas taip paprastai pasiekiama. Visą laiką reikėjo dirbti. Kad duotų leidimą statyti Jūrininkų ligoninę ir skirtų pinigų, prašiau 5 metus. Prisiprašiau ir poilsio namų Palangoje, Juodkrantėje. Tada klausė "Ko tau dar reikia?" Atsakiau, jog dar reikia pionierių stovyklą pastatyti už Palangos ir tada bus beveik jau viskas. "Ne, sako, paskui dar ką nors sugalvosi". Nieko nepadarysi, kol žmonės gyvena, vis reikia ir reikia. Užtat kai ilgai dirbi, jau žinai, kur kam ir ko reikia", - prisiminimais dalijosi E. Urbonavičius.

Muziejus. Statomas Lietuvos jūrų muziejus, kuriam vin Lietuvos žuvies pramonės gamybinis susivienijimas skyrė 2 milijonus rublių.

Paklaustas, ar teko duoti kyšį, E. Urbonavičius atsakė klausimu: "Kokie kyšiai tais laikais buvo? Atvirai sakant, aš tik krevečių ministrui dvi tris dėžes pasiunčiau lėktuvu. Čia ne kyšis, tiesiog jam reikėjo kažką pavaišinti. Man kažkaip važiuoti su tom dešrom į Maskvą neišeidavo. Esi solidus žmogus - kaip čia imsi ir kyšinėsi. Būdavo, nueisi Maskvoje į kokį nors restoraną su vienu, su kitu, pasėdėsi, pasišnekėsi. Reikalingus žmones pasikviesdavome pas save. Ir pasiuntiniai pas manęs iš Afrikos važiuodavo. Iš Lietuvos ministrų tarybos paprašydavau kelialapio į Druskininkus, Nidą, duodavo, bet tai ne kyšis, tai darbo reikalai."

Partijai paliepus

Tais laikais, kai buvo tik viena partija, jos nurodymai paprastai būdavo vykdomi nediskutuojant. E. Urbonavičius kartą išdrįso pasipriešinti, bet nenukentėjo.

"Atvažiavo pas mane iš Vilniaus žmonės ir pareiškė, kad aš būsiąs Klaipėdos miesto partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi. Vyrai, sakau, aš nemėgstu partinio darbo ir ne tam baigiau institutą Leningrade, kad eičiau dirbti į "gorkomą". Jie labai supyko, perdavė A. Sniečkui. Metus nesulaukiau jokių skambučių nei iš "gorkomo", nei iš Centrinio Komiteto. Gerai buvo, niekas netrukdė dirbti. Kai per penkmetį mes įvykdėme beveik dvigubą planą, man tik šast - Lenino ordiną. Atvažiavo A. Sniečkus ir pasakė: "Žinau, kad nemėgsti partinio darbo, bet esi geras šeimininkas, dirbk toliau, mes tave palaikysime." Vėliau, sakė, kad nebuvo manęs kuo pakeisti. Mane ministras dukart tempė į Maskvą. Sakė: "Baik tu ten "durnių volioti", važiuok čia. Nevažiavau, taip ir išdirbau visus tuos metus.


Taip, nebūdamas partinis, nieko nebūčiau padaręs. O ar šiais laikais kitaip? Ką gali nuveikti, jeigu tavęs partija nepalaikys? Žiūrėkite, po rinkimų partijos tuojau keičia viceministrus, ministrus. Anais laikais skirtumas buvo tik toks, kad buvo viena partija. Man netgi gaila dabartinių ministrų. Ką galima padaryti per 4 metus? Metų reikia susipažinti su pramone, kuriai pavesta vadovauti. O trečiais metais jau turi pradėti galvoti apie tai, kas bus toliau", - sakė E. Urbonavičius.

Biografijos ir karjeros vingiai

Eugenijus Urbonavičius gimė Kaune. Tėvas dirbo Nemuno laivininkystėje laivo kapitonu. Tad vaikystė prabėgo po Nemuną plaukiojusiuose laivuose. Prieš vokiečiams užimant Klaipėdą jie su tėvu buvo atplaukę į ją, pamatė didesnių laivų. Viliojo romantika, tad išvyko mokytis į tuometinį Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) vandens transporto inžinierių institutą, nors rusiškai kalbėjo visai prastai. Rašinį rašė su žodynu, bet jis nebuvo vertas net dvejeto.

Priėmė, nes labai gerai išlaikė matematikos ir kitų dalykų egzaminus. Mokydamasis vyresniuose kursuose gavo stipendiją ir iš Lietuvos.
Priešdiplominę praktiką atliko Leningrado laivų statykloje. Čia jam buvo pasiūlyta pasilikti dirbti, tačiau Lietuvos ministrų taryba pareikalavo grįžti. E. Urbonavičiaus specialybė - jūrų laivų ir uostų eksploatacija bei ekonomika, o ne žuvų pramonė, į kurią buvo permestas. Jam buvo paaiškinta, kad ar prekybos, ar žvejybos vis tiek yra tas pats uostas.

Į Klaipėdą atvyko 1955 m. ir pradėjo dirbti žvejybos uoste. Apsikrovė knygomis ir bandė gilintis į žuvų pramonės specifiką. Pradėjo vyresniuoju inžinieriumi, po pusės metų buvo paskirtas Planavimo skyriaus viršininku, dar po metų paskirtas Tralerių laivyno bazės viršininko pavaduotoju.

Po trejų metų buvo paskirtas Tralerių laivyno bazės viršininku. Kai buvo įkurtas Lietuvos žuvies pramonės gamybinis susivienijimas (vėliau tapęs valstybine žvejybos laivyno įmone "Jūra"), trejus metus dirbo susivienijimo viršininko pavaduotoju.

Partijai paliepus būdamas 32 metų E. Urbonavičius tapo Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo generaliniu direktoriumi, ir buvo jauniausias vadovas Lietuvoje. Prieš tai buvo nuvažiavęs pas tuometinį Lietuvos Komunistų partijos vadovą Antaną Sniečkų, bandė paaiškinti, kad esąs dar per jaunas užimti tokį postą. Šis paklausė, ar turįs vadovą kviestis iš Murmansko, ir pažadėjo E. Urbonavičiui visokeriopą pagalbą.

Bus daugiau.

 

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder