Kuriant Klaipėdą nuolat melžta Maskva (2)

Pabaiga. Straipsnio pirmoji dalis čia

Dabar beliko tik prisiminimai", - sakė buvusio Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo vadovas Eugenijus Urbonavičius, šias pareigas ėjęs 28 metus.

Kas mėnesį - į Maskvą

"Kai pradėjau vadovauti susivienijimui, žiūriu, įmonės dirba kiekviena pati sau, reikėjo kažkaip pradėti visa tai koordinuoti. Pirmiausia įvedžiau dispečerinį selektorinį ryšį. Visi vadovai sėdėdami savo kabinetuose kasdien pranešdavo, ką padarė, ir iškart operatyviai spręsdavome kai kuriuos klausimus. Paskui mūsų pavyzdžiu pasekė kaimynai ir Kaliningrado srityje, ir Latvijoje, ir Estijoje. Atvykęs ministras ir tas stebėjosi. Paskui mes pastatėme ir radijo stotį - perdavimo - Priekulėje, o priėmimo Kretingoje - su laivais juk reikėjo kalbėtis. Tai mums kainavo daug, gal net 7 milijonus rublių, tiksliai neprisimenu. Bet aš galėjau kalbėti su laivais ir iš namų, ir iš savo kabineto, ir kapitonai bet kada galėjo su manimi susisiekti. Tada mes bandėm padaryti kultūringą pramonę", - sakė pokalbininkas.

DOVANA. 82 metų E. Urbonavičius prie savo darbo stalo namuose. Ant jo stovi burlaivis, kurį jis labai brangina, nes tai kapitonų dovana. Jis ne pirktas parduotuvėje, bet darytas jų pačių rankomis. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Lietuvos, Latvijos, Estijos, Leningrado ir Kaliningrado susivienijimai priklausė valdybai "Zapryba", kuri buvo įsikūrusi Rygoje. Pasak E. Urbonavičiaus, ji sprendė tik operatyvius ir nedidelius klausimus, o visi svarbesni klausimai eidavo tik per Maskvą. "Kiekvieną mėnesį lakstydavau į sostinę. Prisimenu, ministras sako man "Užšok pas mane." Pasiėmiau mašiną, nuvažiavau į Vilnių ir 7 val. nuskridau į Maskvą. 9 valandą ateinu, o jis neturįs laiko, sako, kad ateičiau rytoj. Labai stebėjosi, kad atvykau vienai dienai, bet vis dėlto pasikalbėjo su manimi. Ateinu į darbą Klaipėdoje, visi klausia, ar aš buvau Maskvoje, ar ne. Taip ir dirbom.

Kompiuterių tais laikais nebuvo. Kapitonai laivuose turėdavo planšetes. Surinkome 10 metų planšetes, pasodinau 15 inžinierių, kad jie viską suskaičiuotų. Dirbo vyrai kokius tris mėnesius, bet mes padarėme analizę, ko niekas Sovietų Sąjungoje nedarė. Užtat žinojome, kad šį mėnesį laivai turi žvejoti tame rajone, kitą - kitame. Juk negalėjome jų siųsti bet kur.

ARČIAU JŪRININKŲ. E. Urbobavičius nevadovavo žvejybai vien tik iš savo kabineto. Kasmet jis 3-4 mėnesius praleisdavo jūroje, laivuose.

Žinoma, daug kas priklausė ir nuo tavęs paties. Iš pradžių, kai tu nesi žinomas, nurodymus duodavo tiesiogiai. O paskui, kai pamato, kad jau gali dirbti savarankiškai, pradeda tave gerbti. Biurokratija visais laikais yra biurokratija. Ministerija juk nežino, kokius klausimus tau reikia spręsti vietoje. Galiu pasigirti: kartą kolegijos posėdyje Maskvoje ministras pasakė, jog jeigu norite matyti, kaip reikia tvarkytis, važiuokite į Klaipėdą. Man buvo malonu tai girdėti", - kalbėjo E. Urbonavičius.

Nevadovavo iš kabineto

E. Urbonavičiui vadovaujant susivienijimui teko daug važinėti į užsienį - aplankė daugiau kaip 40 šalių: skrido lėktuvais, plaukė laivais. Apvažinėjo visą Afriką, pradedant Mozambiku, išmaišė ir Japoniją, Ameriką, Kanadą, Venesuelą, Europą ir kt. Mat jis viską norėjo žinoti pats, kas, kur ir kaip dirba. "Afrikoje reikėjo susitarti, kad mūsų laivai galėtų dirbti prie jos krantų. Už tai afrikiečiai pareikalavo iki 30 proc. laimikio. Taip, tiek kainavo vien teisė dirbti jų ekonominėje zonoje. Dykai niekas nieko ir tais laikais neduodavo", - pasakojo pokalbininkas.

ZONA. Žvejybos zonoje.

Šitas vadovas nesėdėdavo minkštame savo kabineto krėsle. Kasmet 3-4 mėnesius praleisdavo jūroje, laivuose. Už tai jį barė partijos sekretorius Petras Griškevičius, nes vis negalėdavo jo rasti. "Paaiškinau, jog teoriškai galima ir kabinete dirbti, bet kur kas geriau būti jūroje su kapitonais, su žvejais, kad pajustum visą atmosferą - su kuo jie dirba užsienyje, kokios sąlygos kiekviename uoste. Galėjau išvykti, nes turėjau 6 pavaduotojus, jiems tik darbus išskirstydavau. Grįždavau ir pasakydavau: "Vyrai, ten yra visiškai ne taip, kaip mes galvojome." Toks buvo darbas, ką tu gali žinoti, jeigu pats nepačiupinėsi. O dabar, žiūriu, net ministrais nesibaimina būti toje srityje, kurios beveik visiškai neišmano. Todėl netikiu, kad jie padarys daug naudos. Buvau sutikęs Valdą Trinkūną, kai jis tapo valstybinės žvejybos laivyno įmonės "Jūra", taip paskui buvo pervadintas mūsų susivienijimas", generaliniu direktoriumi. Taip ir pasakiau, kad jis drąsus žmogus. Šioje srityje vis dėlto reikia žinoti labai daug."

Lietuvai - geresnes žuvis

"Žuvies pramonei atidaviau 50 metų. Manau, kad man pasisekė. Pamačiau pusę pasaulio. Dirbau įtemptai, bet mačiau savo darbo rezultatus ir buvau įvertintas - apdovanotas 5 ordinais.

Buvo įdomu. Per metus gaudavome po 10-15 naujų laivų, reikėjo ieškoti žmonių, kurie juose dirbtų. Trūko gyvenamojo ploto, kasmet statėme namus. Kapitonų buvo apie 500. Susitikdavau su jais, mes iš esmės nesipykdavome. Atleidau iš darbo kokius 5 kapitonus, kurie jau per daug leido sau girtuokliauti.

DELEGACIJA. E Urbonavičius (pirmas iš kairės) lydi į laivą svečius. A. Brazauskas - antras iš kairės.

Ne, reisai nebuvo labai ilgi, 12 mėnesių jie nesitęsdavo. Norvegijos jūroje jie trukdavo 3-3,5 mėnesio, o prie Afrikos krantų - 6 mėnesius. Manėme, kad ir tiek per daug. Su Maskvos pagalba padarėme vadinamuosius čarterinius lėktuvų reisus, pamainines įgulas skraidindavome iš Klaipėdos į Maskvą, o iš jos - į Afriką, ten, kur būdavo remontuojami mūsų laivai. Laivui iš ten partempti į Klaipėdą reikia beveik mėnesio, o ką, paskui vėl varyti atgal. Juk krenta darbo našumas", - pasakojo E. Urbonavičius.

Tos galingos žvejybos organizacijos sugautų žuvų Lietuvai tekdavo daugiausia 8 proc. Visas kitas laimikis atitekdavo Sąjungai arba būdavo eksportuojamas. Buvo pastatyti žuvies perdirbimo cechai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Parduotuvėse būdavo parduodama daugiau kaip 50 pavadinimų žuvų. "Stengdavomės Lietuvai palikti geresnes. Lietuvai tokie žmonės kaip Antanas Sniečkus, Algirdas Brazauskas daug davė. Jie buvo mano šefai, tekdavo gi visą laiką atsiskaitinėti ir Respublikai, ir Maskvai. Pats važinėjau po miestus ir žiūrėjau, kaip jie aprūpinti žuvimi. Sakyčiau, geriau nei dabar - daugiau buvo žuvies ir asortimentas platesnis. Dabar pramonės nėra. Atveža iš Norvegijos, iš kitur. Baltijos jūroje sugauna menkių, strimelių. Tai smulkmena. Paskutiniais metais mes sugavome 5 milijonus centnerių ", - pasakojo E. Urbonavičius.

LAIVE. Per Jūros šventę iš Kaliningrado atplaukdavo karo laivas ir plukdydavo garbius žmones nuleisti vainikų jūroje žuvusiems jūrininkams. E. Urbonavičius - antras iš dešinės, šalia jo A. Žalys (pirmas iš dešinės) - Klaipėdos Vykdomojo komiteto pirmininkas.

"Mes sugadinom rajoną"

Kalbama, kad sovietmečiu be reikalo buvo naikinamos žuvys. Tas, kurių nespėdavo apdoroti, laivai mesdavo už borto, paskui juos nusitiesdavo negyvų žuvų šleifai. "Kas jums tai sakė? Ne, nieko panašaus nebuvo. Aš pats buvau prie Kanados žvejybos laivyne porą mėnesių, analizavau situaciją.

Vidutiniai žvejybos traleriai žvejojo ešerius, bet mes neturėjome įrengimų žuvies miltams gaminti. Galvas nupjauni, vidurius išimi, o kur juos dėti? Už borto. Per 10 metų ir mes, ir kiti Tarybų Sąjungos laivai tiek primetėm, kad užsiteršėm dugną - atliekos puvo, susidarė nuodai, ėjo dujos - ir žuvys iš ten pasitraukė. Dėl to sutinku. Taip, tą visą rajoną mes sugadinome. Bet kad geros žuvys būtų metamos už borto, negirdėjau. Gal ir pasitaikė koks nors vienas kitas laivas, nesugebėjęs apdoroti žuvies, bet tai buvo vienetai, o ne sistema."

Prasidėjo "kavardakas"

Pasak E. Urbonavičiaus, 1987-1988 metais prasidėjo "kavardakas", nebebuvo jokios tvarkos. Nebenorėjo dirbti ir buvo pasiųstas į Mozambiką atstovauti ministerijai ir išdirbo ten trejus metus. "Ten buvo galima dirbti, buvo 45 laivai. Grįžau į Lietuvą, žiūriu - jau visa žuvies pramonė žlunga. Tada premjeras buvo Adolfas Šleževičius. Parašiau jam ir raštą, ir nuvažiavau pas jį. Sakau, atrinkau 45 pačius geriausius laivus, galima palikti Lietuvai. Nepaprašysiu nė kapeikos, pats žvejosiu, parduosiu žuvis, pats pirksiu degalus, remontuosiu laivus, jūs gausite žuvų ir pelno. Man juk skambino iš Afrikos, prašė atsiųsti laivyną, žadėjo padaryti geriausias sąlygas.

Į KRANTĄ. Laivo įgulos nariai plaukia į krantą, tarp jų ir E. Urbonavičius.

Ketinau nupirkti tą laivyną išsimokėtinai. Žemės ūkio bankas tada už kreditą pareikalavo 15 proc. metinių palūkanų. Buvau apskaičiavęs, kad negaliu daugiau mokėti kaip 10 proc., nes bankrutuosiu. Nesutiko, taip viskas ir baigėsi, išpardavė ir nieko neliko. Manau, taip atsitiko todėl, kad valdžioje buvę žmonės absoliučiai nesuprato, ką reiškia pramonė, o žuvų pramonė apskritai yra sudėtingiausia. Paskutinis mano šefas buvo Vytautas Astrauskas, vėliau tapęs Lietuvos Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininku. Jis man prisipažino, kad nieko nesupranta apie žuvų pramonę, tiesiog pasitikėjo manimi, ir viskas."

Valdžios žmonės nesuprato

"Kai premjere buvo Kazimiera Prunskienė, buvau susitikęs ir su ja. Buvo tokių žvejybos tralerių, kuriems per parą reikėjo 50 tonų degalų. Ji nesuprato, iš kur galima gauti degalų, nes rusai nebedavė, prasidėjo blokada. Ji sakė, kad nereikia Lietuvai tokio laivyno, nes neišlaikysime. Bandžiau paaiškinti, kad viską galime uždirbti, kad susivienijimas per metus šalies biudžetui duodavo po 200 mln. rublių. Sakiau, kad neprašysiu degalų. Ne, ir viskas. Rašiau ir A. Brazauskui, nepadėjo. Nesuprato žmonės, kaip galima uždirbti.

Buvusioje Sovietų Sąjungoje žvejybos laivyno neliko nei Kaliningrade, nei Estijoje, nei Latvijoje, dingo, liko jis tik Tolimuosiuose Rytuose, Murmanske. O užsieniečiai labai produktyviai dirba iki šiol. Negi jie protingesni už mus? Ne. Mes irgi galėjome taip dirbti. Dabar tuose rajonuose, kur mes dirbome, pavyzdžiui, Mauritanijos vandenyse, dirba kinai ir japonai. Kinai ten prieš kokius 25 metus pastatė puikų uostą. Mes to nedarėme, tad mokėjome jiems iki 30 proc. nuo laimikio. Ir tada Lietuvoje niekas nesuprato, kas yra žuvies pramonė, ir dabar tas pats. Konsultavau, kai buvo statomas žuvų aukcionas. Žuvininkystės departamente vyrukai gal ir nusimano apie tvenkinius, bet apie Baltijos jūrą ne, o apie Atlanto vandenyną ir kalbėti nereikia."

Kai paskutinį kartą prieš mirtį lankiausi pas Algirdą Brazauską, jis pasakė: "Žinai ką, mes Lietuvoje taip kaip reikiant ir nesupratome, ką reiškia žuvies pramonė. Žinojome tik tiek, kad tu dirbi, ir viskas gerai. Tik dabar supratau, kad mes apie tai nė velnio nesupratome", - kalbėjo E. Urbonavičius.