Konvencija perkeliama į Lietuvos teisės aktus

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) 2006 metais priėmė konvenciją dėl darbo jūrų laivyboje (angl. "Maritime Labour Convention" - MLC konvencija). Lietuvos Seimas ją ratifikavo 2013 m. birželio 13 d., o galioti mūsų šalyje ji pradėjo nuo pernai rugpjūčio 20 d. Pastaruoju metu ją jau ratifikavo 65 šalys, turinčios per 80 proc. pasaulinio laivyno tonažo.

Anot Lietuvos jūrininkų sąjungos (LJS) pirmininko Petro Bekėžos, MLC konvencija laikoma savotišku universaliuoju darbo kodeksu viso pasaulio jūreivystės sektoriaus darbuotojams, tarp jų ir jūrininkams, kurių pasaulyje yra daugiau kaip 1,2 milijono. Ji - jūrininkų teisių ir interesų užtikrinimo garantas.

Tačiau dar ir šiemet mūsų šalies jūrinei bendruomenei teks reikalauti iš valstybės institucijų Lietuvoje, kad minėtos konvencijos nuostatos būtų perkeltos į nacionalinius teisės aktus, nes tik tuomet, pasak P. Bekėžos, bus galima visapusiškai apginti jūrininkų teises ir interesus.

Draudžiama reikalauti mokesčio už įdarbinimą

Patys jūrininkai turi domėtis savo teisėmis ir žinoti, kad jaunesni kaip 16 metų asmenys laive negali dirbti, o jūrininkams iki 18 metų draudžiama dirbti naktį.

Atsižvelgiant į MLC reikalavimus Lietuvoje buvo parengtos jūrininkų sveikatos patikrinimo ir sveikatos pažymėjimų išdavimo taisyklės.

Anksčiau Lietuvoje visi jūrininkai sveikatą privalėjo tikrintis kasmet, dabar asmenys nuo 18 iki 45 metų amžiaus ją tikrinasi kas dvejus metus ir tik tie, kuriems dar nėra 18 metų, arba kuriems jau daugiau kaip 45 metai, privalo sveikatą tikrintis kasmet. Lietuvos laivybos kompanijos apmoka sveikatos priežiūros įmonei už jūrininkų, dirbančių pagal neterminuotas darbo sutartis, sveikatos patikrinimą.

MLC konvencija reikalauja, kad jūrininkų samdymo ir įdarbinimo įmonės nesinaudotų "juodaisiais" sąrašais ar kitomis priemonėmis, užkertančiomis kelią ar sudarančiomis kliūtis jūrininkams susirasti darbą. Jos neturi teisės reikalauti mokesčio iš jūrininko už samdymą ar įdarbinimą. P. Bekėžos teigimu, jūrininkas susimoka tik už sveikatos pažymėjimą, jūrininko knygelę, pasą, jūrinius diplomus, pažymėjimus, ID kortelę.

Minimali mėnesio bazinė alga

Jūrininkams darbo užmokestis turi būti mokamas kas mėnesį. Jie privalo gauti mėnesio ataskaitą apie jiems priklausančias išmokas ir išmokėtas sumas, jiems taip pat turi būti sudaryta galimybė pervesti visą savo atlyginimą ar jo dalį savo šeimos nariams arba teisėtiems gavėjams.

Beje, viršvalandžių kompensavimo įkainiai Lietuvoje yra didesni už MLC konvencijos rekomenduojamus (ne mažiau 1,5 bazinio atlyginimo už 1 viršvalandinio darbo valandą).

Reikia žinoti ir tai, kad piniginės baudos jūrininkams, kurios nėra nustatytos teisės aktuose ar kolektyvinėse sutartyse, yra draudžiamos. Turi būti užtikrinta, kad jūrininkai galėtų nebrangiai ir greitai per teismą ar kitokį procesą atgauti nesumokėtas sumas.

Turi būti nustatyta minimalių atlyginimų jūrininkams nustatymo tvarka. Minimali mėnesio bazinė alga kvalifikuotam jūrininkui (AB) turėtų būti ne mažesnė už TDO nustatytą bazinę algą. Kvalifikuoto jūrininko (AB) bazinė alga šiemet yra 592 JAV dolerių.

LJS siūlo kitiems jūrininkams, nustatant minimalią mėnesio bazinę algą, taikyti Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos (ITF) nustatytus ir pasaulyje priimtus koeficientus.

LJS kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją su prašymu parengti jūrininkų minimalaus atlygio nustatymo tvarką. Iš ministerijos ji gavo atsakymą, kad tai nėra privaloma ir yra rekomendacinio pobūdžio MLC konvencijos nuostata. "Teko apgailestauti, kad valstybinės institucijos darbuotojai sugeba išplėšti vieną nuostatą iš konteksto ir tvirtinti, kad taip nustato konvencija. LJS pakartotinai kreipėsi į socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę. LJS pasiliko teisę kreiptis į TDO dėl pažeidimų įgyvendinant konvenciją Lietuvoje", - sakė P. Bekėža.

Apie poilsį ir kompensacijas

Kaip ir daugelyje Europos šalių, Lietuvos teisės aktuose priimta darbą laivuose organizuoti pagal minimalaus poilsio laiką, kuris neturi būti trumpesnis nei 10 valandų per bet kurį 24 valandų laikotarpį ir 77 valandos per bet kurį septynių dienų laikotarpį. Taip pat reikalaujama, kad poilsio laikas gali būti dalinamas ne daugiau kaip į dvi dalis, iš kurių viena turi būti ne trumpesnė nei šešios valandos, o laiko tarpas tarp dviejų viena po kitos einančių poilsio dalių neturi būti ilgesnis nei 14 valandų.

P. Bekėžos teigimu, konvencijos reikalavimai dėl jūrininkų atostogų yra visiškai atspindėti Lietuvos teisės aktuose. Jūrininkams, dirbantiems pagal neterminuotas darbo sutartis, priklausančios apmokamos atostogos suteikiamos po reiso, jūrininkams, dirbantiems pagal terminuotas darbo sutartis, apmokamos atostogos suteikiamos po reiso arba apmokamos vidutiniu darbo užmokesčiu nesuteikiant atostogų.

Jūrininkai turi teisę į atitinkamą kompensaciją, jei patiria sužeidimų, nuostolių ar netenka darbo, kai laivas prarandamas ar nuskęsta. Laivo savininkas turėtų būti apsidraudęs pripažintoje tarptautinėje draudimo kompanijoje (P &I klube), kad galėtų jūrininkams išmokėti kompensacijas už sužeidimus, nuostolius ar netekus darbo, kai laivas prarandamas.

Nustatant minimalias laivo įgulas turi būti pakankamai jūrininkų, kurie galėtų deramai užtikrinti saugų laivo plaukiojimą bet kokiomis sąlygomis, krovinio ir keleivių saugumą, atsižvelgiant į reiso pobūdį ir sąlygas bei jūrininkų nuovargį.

Taip pat keliamas reikalavimas, kad šalis narė priimtų teisės aktus, nustatančius minimalius maisto ir geriamojo vandens kiekio ir maitinimo kokybės standartus. Lietuvos teisės aktuose yra nuostata, kad Susisiekimo ir Sveikatos apsaugos ministerijos parengia ir tvirtina rekomenduojamų minimalių normų produktų sąrašus, tačiau iki šiol tokių sąrašų nėra.

Repatriacijos klausimas neišspręstas

Konvencija reikalauja, kad nustatytomis aplinkybėmis ir sąlygomis jūrininkai turėtų teisę grįžti namo dėl to nepatirdami jokių išlaidų ir kiekviena konvenciją ratifikavusi šalis privalo įteisinti reikalavimą, kad su jos vėliava plaukiojantys laivai turėtų finansinį garantą, užtikrinantį tinkamą jūrininkų repatrijavimą.

Repatriacijos teisė neturi būti atsakyta nė vienam jūrininkui dėl finansinių laivo savininko aplinkybių ar dėl jo negalėjimo ar nenorėjimo pakeisti jūrininką. Jūrininkų repatriacija turi užsiimti ta valstybė, su kurios vėliava laivas plaukioja. Jei ji to nedaro, tai valstybė, iš kurios jūrininkai turi būti repatrijuoti, arba valstybė, kurios piliečiai yra jūrininkai, gali pasirūpinti jų repatriacija ir išieškoti išlaidas iš tos valstybės, su kurios vėliava laivas plaukioja.

Draudžiama iš jūrininkų reikalauti, kad jie iš anksto apmokėtų repatriacijos išlaidas. Taip pat draudžiama išskaityti repatriacijos išlaidas iš jūrininkui priklausančių išmokų. Tik jūrininkui šiurkščiai pažeidus darbo įsipareigojimus teisės aktų nustatyta tvarka laivo savininkas gali išsireikalauti repatriacijos išlaidas.

Pasak P. Bekėžos repatriacijos klausimu Lietuvoje dar ne visiškai sutvarkyta teisinė bazė pagal konvencijos reikalavimus.