Komplikuotas Šventosios uosto rebusas

Šio uosto atstatymo istorija fiksuojama nuo pat nepriklausomybės atgavimo laikotarpio. 1996 metais Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija paskelbė Šventosios jūrų uosto planavimo konkursą. Buvo siūlyta atgaivinti žvejų uostą, pritaikant jį priekrantės žvejybos, rekreacijos ir jūrinio turizmo poreikiams, o ties Būtinge planuoti naują krovinių uostą ir tam tikslui rezervuoti teritoriją.

Tų pačių metų balandį Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo taryba svarstė klausimą "Dėl Šventosios jūrų uosto sutvarkymo". Susisiekimo ministerija skyrė uosto baseinams valyti ir krantinėms sutvarkyti 1 mln. Lt, tačiau Palangos miesto savivaldybė neparengė šių darbų projekto, tad darbai nebuvo atlikti.

"Pamenu, 2002-aisiais, kai Susisiekimo ministerijoje prakalbome apie galimybę atstatyti Šventosios uostą, ir mane, ir Vandens transporto departamento direktorių Juozą Darulį tikrino, ar mes neturime ten žemės. Man buvo nesuprantama, kodėl tada visi taip priešinosi ir kodėl niekam nereikėjo to Šventosios uosto.

Tuo metu, kai dar dirbau Susisiekimo ministerijoje didžiausi pinigai buvo skiriami keliams ir geležinkeliams. Vis dėlto pavyko tada 300 mln. Lt įtraukti į atskirą eilutę, skirtą uostui, iš kurių apie 140 mln. Lt buvo numatyti Šventosios uostui atstatyti", - prisiminimais dalijosi dabartinis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, kuriai Vyriausybės pavesta atlikti ir Šventosios valstybinio jūrų uosto direkcijos funkcijas, generalinis direktorius Arvydas Vaitkus.

2003 metų lapkritį Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas, vadovaujamas Algirdo Brazausko, pritarė tam, kad Lietuvai tikslinga turėti Šventosios uostą, kad jis turi būti atstatytas, nes tai padidintų uosto regiono verslumą, sumažintų nedarbą, pagyvintų prekybos ir aptarnavimo sferas.

2003 metais Susisiekimo ministerijos užsakymu profesorius Vytautas Smailys kartu su Lietuvos mokslininkų grupe parengė Šventosios jūrų uosto atstatymo galimybių studiją, kurioje aiškiai parašyta, kad be molų jokio uosto atstatinėti negalima, nes jis bus užneštas. Ji tapo istoriškai svarbiu dokumentu rengiant tolesnius planus ir planuojant konkrečius Šventosios uosto atstatymo darbus.

"Toji studija yra ir Susisiekimo ministerijoje, ir Uosto direkcijoje. Joje buvo viskas apskaičiuota, pateikti trys molų variantai - mažasis, vidutinis ir didysis, kuriuos reikėjo rinktis pagal ekonominę situaciją ir kitus argumentus. Be jų nebuvo galima pradėti gilinimo darbų, tai buvo aišku, bet, kaip rodo praktika - ne visiems", - sakė A. Vaitkus.

Beje, ir inžinierius Jonas Šimoliūnas, 1925-1930 m. buvęs Šventosios uosto darbų vadovas, savo knygoje labai išsamiai aprašė, kas buvo daroma ir ko nereikėjo daryti. Molai reikalingi tam, kad neleistų smėliui užnešti kanalo.

Daugiau skaitykite dienraščio "Vakarų ekspresas" kovo 13-osios numeryje.