Keturiasdešimt ištikimybės savo kompanijai, savo laivams metų

"Laivininkystė" ir dabar, ir iš pradžių buvo maža kompanija. 1973-iaiais turėjo apie 20, o vienu metu - daugiau kaip 40 laivų. Nuo kitų laivybos kompanijų ji ir anais laikais, ir dabar skiriasi tuo, kad joje buvo surinkti labai geri kadrai. 1970-1990 metais "Lietuvos jūrų laivininkystė" buvo labai prestižinė darbovietė, joje įsidarbinti buvo gana sunku - priimdavo tik geriausius", - pasakojo kapitonas A. Sbitnevas.

Paklaustas, ar tiesa, kad dabar "Laivininkystėje" dirba tik senukai, o jaunimas neina į jos laivus, atsakė: "Ne, nepasakyčiau. Ateina ir jaunimo. Seni kadrai, manau, liko todėl, kad čia dirbama ne pagal kontraktų sistemą kaip kitose laivininkystės kompanijose. Jeigu žmogus neišeina, tai jo ir neatleidžia. O kitur - baigėsi kontraktas, eik iš kur atėjęs. "Laivininkystėje" tokių dalykų bent jau iki šiol nebuvo.

Jau esu pensininkas, tad galiu nebūti kuklus. Manau, kad ir dabar šioje bendrovėje jaunimas turi iš ko pasimokyti. Kai į laivą ateina praktikantai, iš karto matyti, kurie iš jų bus jūrininkai, o kurie atėjo tik šiaip, dėl diplomo. Pastarųjų pasitaiko visais laikais. Jeigu matai, kad vaikinui viskas įdomu, kad jis neišeina iš tiltelio, stengiesi jį pamokyti, prašai vadovybės duoti jam jūreivio etatą. Tokie neretai grįžta dirbti į bendrovę."

Iš Murmansko gauti laivai

A. Sbitnevas daugiausia dirbo "Kapitan Panfilov" tipo balkeriuose, kurių ilgis - 146 m, dedveitas - 14,5 tūkst. t. Pokalbininko teigimu, tai buvo labai tvirti laivai, nes statyti Arktikai ir turėjo iš Norilsko gabenti į Murmanską rūdą. Tačiau tame rajone jie nepasitvirtino: jų korpusai buvo geri, bet mašina labai silpna. Tada Murmansko laivininkystė pasistatė laivus Rostoke (Vokietija), o "Kapitan Panfilov" tipo laivai nuo 1980 metų pradėti perduoti Lietuvai. Tokio tipo laivų LJL turėjo 11. Aštuoni iš jų buvo perduoti Murmansko laivininkystės, o kiti trys priimti Ukrainos Chersono laivų statykloje. A. Sbitnevas, dar būdamas kapitono vyresniuoju padėjėju, priėmė laivą "Kapitan Stulov", kuriame 1981 m. gegužės 15 d. tapo kapitonu.

Dabar "Laivininkystė" nebeturi nė vieno "Kapitan Panfilov" tipo laivo. 2007 m. parduotas paskutinis tos serijos laivas "Kapitonas Kaminskas". Kai atėjo metas atnaujinti laivyną, visi jie buvo parduoti, nors, pokalbininko manymu, dar galėjo dirbti, jeigu būtų buvę tinkamai prižiūrimi.

Tai buvo seni laivai. Pirmas šios serijos laivas pastatytas 1975 metais, o per metus jų būdavo pastatoma po du. Paskutinis "Justas Paleckis" pastatytas 1981 m.

Parduotieji dirba toliau

Nė vienas LJL laivas nebuvo parduotas kaip metalo laužas. Juos medžiojo kitos laivininkystės, per aukcionus juos įsigijo graikai, turkai ir ukrainiečiai. Pastarieji pirko norėdami gabenti į Italiją specialų molį, kurį parduoda italams. Šiam tikslui tokie laivai labai gerai tiko. Nuo Odesos iki Italijos reikia plaukti 4-5 dienas. Nei galinga mašina, nei didelis greitis nereikalingi. Tad ukrainiečiai už juos gerai sumokėjo. Laivai buvo šiek tiek perdaryti ir dirba iki šiol Juodojoje, Viduržemio jūrose.

"Gal aš ir neobjektyvus šių laivų atžvilgiu, nes buvau juos įsimylėjęs. Tai tikrai geri laivai: puikiai valdomi, su jais lengva ir saugu plaukti esant bet kokioms bangoms", - sakė kapitonas.

Anot jo, tiek nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Vyriausybė, tiek dabartinė nesupranta, kas yra laivynas. Lietuvos okeaninės žvejybos laivynas buvo visiškai sužlugdytas, nes Vyriausybei jo nereikėjo, o dalis vadinamojo prekybos laivyno išliko iki šių dienų.

"Laivynas reikalauja didelių ir ilgalaikių kapitalinių įdėjimų, kurie akimirksniu neatsiperka. Jis uždirba didelius pinigus, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi. Kadangi Lietuvos Vyriausybė to nesuprato, neskyrė laivynui reikiamo dėmesio. Vaizdžiai tariant, melžė jį kaip karvę, bet nešėrė. Tai tęsėsi kelerius metus, tad "Laivininkystės" laivai tiesiog buvo apleisti. Kai susizgribta, pradėta juos remontuoti, buvo jau vėlu", - kalbėjo A. Sbitnevas.

Makaroviečių mažėja

A. Sbitnevas - "makarovietis". Tuometinio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) admirolo Stepano Osipovičiaus Makarovo aukštoji inžinerinė jūreivystės mokykla, vadinamoji "Makarovka", buvo gana garsi. Apie ją buvo žinoma ir Rostovo stepėse. Tai buvo viena garsiausių jūrininkų kalvių Sovietų Sąjungoje, parengusi ne vieną garsų kapitoną. Nemažai jos auklėtinių buvo ir Lietuvos laivyne.

TIPAS. Kapitonas A. Sbitnevas buvo įsimylėjęs serijos "Kapitan Panfilov" laivus.

1967 metais, kai į "Makarovką" stojo A. Sbitnevas, kilęs iš Rostovo srities, konkursas buvo 20 į vieną vietą. Kadangi mokyklą buvo baigęs sidabro medaliu, jam reikėjo laikyti tik vieną egzaminą - matematiką raštu. Nuo jo viską nusirašė į čiukčią panašus vaikinas, nors jo užduotis buvo kita, ir gavo 5, o A. Sbitnevas - 4. Ėjo aiškintis, kur padarė klaidą, bet nieko nelaimėjo - jam, vaikinui iš provincijos, teko laikyti visus egzaminus. O nusirašinėtojas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo vieno šiaurės poliarininkų sūnus.

"Mokytis reikėjo 6 metus, mus ruošė kaip chirurgus. Tiesa, iš jų dvejus metus reikėjo atlikti praktiką jūroje. Jūrininkų rengimas "Makarovkoje" tada buvo vienas geriausių pasaulyje", - prisiminimais dalijosi A. Sbitnevas.

1973 m. "Makarovką" baigė 146 laivavedžiai. Sąraše esantys pirmi 25 absolventai turėjo teisę pasirinkti, kur dirbti. A. Sbitnevas išvyko į Lietuvą, nes draugavo su mokykloje besimokiusiais lietuviais. AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" dirbti pradėjo 1973 m. gegužės 7 d. Kadangi ši bendrovė įsteigta 1969 m. gruodį, galima sakyti, jog jis joje dirbo beveik nuo pat įkūrimo.

Tik baigęs "Makarovką" buvo pasiųstas dirbti 3 šturmanu į LJL laivą "Jelec" (miesto Centrinėje Rusijoje, Lipetsko srityje, pavadinimas) turėjusį garo mašiną, bet ne anglimis kūrenamą, o varomą mazutu. Jame dirbo 7 metus ir tapo kapitono vyresniuoju padėjėju.

Pro Niagaros krioklį

Įdomiausi reisai A. Sbitnevui buvo tie, kai jo laivas buvo išnuomotas Švedijos kompanijai ir gabeno krovinius tarp Europos ir didžiųjų Amerikos ežerų vadinamuoju "Seaway", jūros keliu. Ten tūkstantis salų ir labai gražios vietos. Iki Kanados Superioro uosto reikėjo plaukti pro Niagaros krioklį ir įveikti 5 šliuzus iš eilės, iš kurių trys buvo kaip laiptai. Įplaukei į vieną šliuzą, pakelia, paskui - į kitą, vėl pakelia, ir kiekvienas - po 12 metrų pakelia. Leistina laivo grimzlė šliuzuose - 8 m ir nė 0,5 centimetro daugiau.

"MAKAROVIETIS". A. Sbitnevas - vienas iš "Makarovkos" auklėtinių, kurių Lietuvos laivuose vis mažiau ir mažiau. Atėjo metas jiems išeiti į pensiją ir juos keičia jauni, jau kitų mokymo įstaigų rengti kapitonai. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Prieš pirmą šliuzą laivas buvo stabdomas ir tikrinamas, ar jis gali plaukti, ar turi specialius įrenginius. Sunkiausia būdavo grįžti per tuos šliužus atgal. Reikėdavo tiksliai apskaičiuoti, kiek gali paimti krovinio atsižvelgiant į tai, kiek kuro, vandens sunaudosi, kad grimzlė tiek laivo priekyje, tiek laivagalyje neviršytų 8 m. Jeigu viršysi - didelės baudos, nepraleis, teks nukrauti dalį krovinio. "Laivininkystės" laivams taip nebuvo nutikę nė karto. Per tuos šliuzus kapitonui A. Sbitnevui reikėjo plaukti 12 metų, po du tris reisus per metus ir vis skaičiuoti, užtat tie reisai ir įsiminė labiausiai.

Žiemą plaukdavo su ledlaužiu Švento Laurencijaus upe iki Monrealio, ties kuriuo gana seklu. Tuose reisuose galėjo dirbti tik labai gerai pasirengę laivavedžiai ir mechanikai.

Kapitonas prisiminė ir dažnus sovietiniais laikais reisus į Kubą, į kurią plukdė trąšas, o iš ten - cukraus žaliavą. Ten esą buvęs tikras poilsis - ir krokodilų fermą aplankė, ir kalnus.

1990-1992 metais A. Sbitnevas ėjo kapitono globotojo pareigas. Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, jis buvo vienas iš tų, kuriems teko atlikti tą milžinišką darbą keičiant raudonas vėliavas "Laivininkystės" laivuose į Lietuvos. Tai nebuvo taip paprasta, kaip galbūt kam nors atrodo. Reikėjo keisti visus laivo dokumentus, laivų numerius, nes šalis turėjo jau kitus kodus, gauti naujas licencijas ir t. t. Kiekvieno laivo radijo stotis yra registruota Šveicarijoje esančiame centre, kiekviena šalis turi savo dažnio radijo bangas, tad teko ir juos keisti.

Tuo metu kai kurie kolegos jūrininkai panikavo, buvo tokių, kurie nusprendė išvykti iš Lietuvos. A. Sbitnevas žinojo, kad į Rusiją negrįš, nes su Borisu Jelcinu, kurio nekentė, vienoje šalyje gyventi negalėjo, tad ramiai dirbo toliau. Amžinatilsį Algirdo Brazausko politika jam atrodė esanti teisinga.

Štormams galima pasiruošti

Visus tuos 40 metų A. Sbitnevas dirbo Atlanto vandenyne, Indijos vandenyne buvo tik kartą - Raudonojoje jūroje, o Ramiajame apskritai pabuvoti taip ir neteko.

Dažni štormai, kai laivo posvyris siekia 25-30 laipsnių, t. y. ribą, kai jis pasidaro kaip "vanka vstanka", pokalbininkui - vos ne įprasta kasdienybė. Uraganų sezonas Atlanto vandenyne prasideda liepą ir trunka iki spalio. Jie eina iš Afrikos per Atlantą iki Azorų salų, Meksikos įlankos, JAV.

Per ilgus darbo metus SOS kapitonui neteko skelbti. Savo šturmanus mokė, kad jūra prasideda krante, kad jame reikia pasiruošti reisui. Anot pokalbininko, kapitono meistriškumas - nepakliūti į štormą. Ir vis dėlto A. Sbitnevas netvirtina, kad SOS 100 procentų skelbia tik tie, kurie blogai pasiruošia reisui - pasitaiko ir neprognozuojamų dalykų.

LJL laivui "Jelec" plaukiant Biskajos įlanka bangos išstūmė iliuminatorių vyriausiojo mechaniko kajutėje. Tai, kad jis liko gyvas, tiesiog stebuklas - buvo trumpam išėjęs iš kajutės. Grįžęs pamatė iliuminatoriaus stiklus kaip peilius susmigusius į pertvarą.

Kartą pats A. Sbitnevas pakliuvo į uraganą Baltijos jūroje per 11 jūrmylių nuo Klaipėdos, nes teko skubiai išplaukti iš uosto, kad laivas nebūtų sudaužytas. Įspūdžiai buvo nepamirštami. Vandenyno bangos aukštesnės, didesnės ir ilgesnės, jos tik kilnoja laivus, o negilioje Baltijos jūroje trumpos bangos tiesiog daužo laivus.

Neišmano astronomijos

Kapitonas A. Sbitnevas tvirtina, kad klimatas labai keičiasi. Štormų kasmet vis daugiau ir daugiau. Kai jis pradėjo dirbti 1970-1980 metais, Baltijos, Šiaurės jūros, visa šiaurinė Europa nuo spalio iki kovo pasidengdavo ištisu rūku. O dabar rūkų visai nebėra, nes visą laiką pučia vėjas ir juos išvaiko.

Pokalbininkas mano, kad ir jūrininkai šiais laikais nebe tie, kad anksčiau jie būdavo geriau paruošiami, o dabartinius reikia dar labai daug ko mokyti laivuose. Anksčiau kapitonai galėdavo patys pasirinkti įgulos narius, dabar tai daro personalo tarnyba, nors atkaklesni kapitonai ir dabar pasiekia, kad bent dalis įgulos narių būtų tie, kuriais galima pasikliauti. A. Sbitnevas turėjo tokių įgulos narių, kurie su juo dirbo kelerius metus.

Kapitonas prisiminė, kaip būdamas trečiasis šturmanas mokėdavo įgulos nariams algas. Būdavo, laivas atplaukia į Tarybų Sąjungos uostą, susivienijimo "Transflot" agentas atveža pinigus, o buhalterio pareigas atlikdavo trečias šturmanas.

Žinoma, pasikeitė laikmetis. Dabar jaunimas kompiuterizuotas, bet jam, anot A. Sbitnevo, trūksta ir bendrojo, ir profesinio išsilavinimo. Prieš 14 metų šturmanai dar šiek tiek išmanė astronomiją, o dabartinė karta - beveik ne. Suabejojus, kam reikalinga astronomija šiais palydovų laikais, kapitonas papasakojo, kaip 1999 metais rugpjūtį amerikiečiai 4 paroms atjungė GPS, palydovinę sistemą. "Laivininkystės" laivas kaip tik plaukė iš Europos į Filadelfiją, iki kelionės pabaigos buvo likusios 6 dienos. Pasirodo, vienintelis žmogus, galintis nustatyti laivo buvimo vietą pagal žvaigždes, buvo A. Sbitnevas. Nė vienas iš trijų jo padėjėjų to padaryti negalėjo, teko juos skubiai mokyti.

Plaukiant per vandenyną susiduriama su skirtingomis laiko juostomis, tenka kas parą ar kas dvi pasukti laivo laikrodžio rodykles. Baigusieji jūreivystės mokyklas klausia kapitono, į kurią pusę reikia sukti rodyklę. "Bet juk tai taip paprasta. Saulė teka iš Rytų į Vakarus, vadinasi, Rytuose daugiau laiko nei Vakaruose. O jie sako: "Na, ir kas, į kurią pusę sukti rodyklę." Paprasti dalykai, bet juk nežino", - stebėjosi kapitonas.

Laiku palikta scena

63 metų A. Sbitnevas išėjo į pensiją šiemet birželį. Žinia, kapitono darbas sunkus, įtemptas, atsakingas, o jis tokias pareigas ėjo daugiau nei 30 metų. Paskutinis jo laivas buvo "Voruta", kurio dedveitas - 17,5 tūkst. t. Tai buvo trečias tipas laivų, kuriuose teko dirbti pokalbininkui. Pasak jo, tai irgi labai geras laivas, nors neturi ledo klasės, tačiau yra kur kas šiuolaikiškesnis, jame daug elektronikos, turi pavairavimo mechanizmą, reguliuojamojo žingsnio sraigtą, jį švartuojant nereikia vilkikų.

A. Sbitnevas ramus - "Vorutą" paliko gerose rankose - kapitono vyresniajam padėjėjui Nerijui Gečui. Pakeisti jį kaip kapitoną įkalbinėjo visus metus. 37 metų N. Gečas dabar "Vorutoje" daro pirmą reisą eidamas kapitono pareigas. Tiesa, šiemet vasarį į reisą jie išvyko kartu, A. Sbitnevas buvo kapitonas dubleris ir po dviejų mėnesių pasitaikius progai išskrido namo. Dabar laivas "Voruta" turėtų būti Afrikoje. Pokalbininkas įsitikinęs, kad N. Gečas bus labai geras kapitonas.

"Sveikata jau nebe ta. Be to, mano charakteris toks, kad viską imu į širdį. Kapitonas turi būti ir šiek tiek diplomatas, ir juristas, ir kolektyvo vadovas. Kiekvieną reisą, kiekvieną situaciją turi iš anksto apgalvoti, o kartais reikia imtis tam tikro vaidmens. Taigi šiek tiek esi menininkas. Dirbau trampiniuose laivuose, lankiausi įvairiose šalyse, uostuose, teko daug bendrauti su žmonėmis. Ne visada viskas tau patinka, o turi šypsotis ir elgtis taip, kaip reikalauja arabų ar Afrikos šalių įstatymai. Kapitonui kaip menininkui reikia sugebėti laiku palikti sceną. Juk nemalonu žiūrėti, kai pagyvenusi aktorė vaidina jauną sužadėtinę. Jau pavargau. Džiaugiuosi, kad turėjau kam palikti savo laivą", - sakė A. Sbitnevas.

Jis nesigaili atidavęs gyvenimą jūrai. Norėjo stoti į ekonomikos institutą tuometiniame Leningrade, bet tėvas, statybos tresto valdytojas, pasišaipė, kad būsiąs buhalteriu, tad pasirinko "Makarovką".