Keletas Klaipėdos uosto istorijos štrichų

Juozas Dambrauskas gimė Liepojoje 1906 metais. Jo tėvas, Liudo senelis, irgi Juozas Dambrauskas, dirbo carinės Rusijos Liepojos kariniame uoste meistru. Netgi buvo apdovanotas medaliu. Po Antrojo pasaulinio karo, jau sovietmečiu, Liepoja labai ilgai buvo uždaras miestas, nes jame buvo didelė karinė bazė. Senelis mirė iki Liudui gimstant 1939-aisiais ir buvo palaidotas toje bazėje. Mat jos teritorijoje buvo cerkvė, o šalia - caro laivyno kariškių kapinės. "Atsimenu pokariu su tėvu autobusu važiavome į Liepoją, tėvas pro langą man rodė tą cerkvę, ji buvo išlikusi. Stovėjo kažkoks didelis sovietinis kreiseris, gal buvo atplaukęs remonto", - pasakojo Liudas.

Liudo tėvas, baigęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje (tarnavo ulonu Alytuje), nusprendė sekti Liepojoje gyvenusio senelio pėdomis ir ieškoti darbo Klaipėdos uoste.

Beje, Klaipėdoje gyveno ir Jonas Perminas, kitas Liudo senelis, mamos tėvas, kuris buvo geležinkelininkas. Tais laikais geležinkeliai buvo pusiau sukarinta organizacija. J. Perminas buvo paskirtas į Klaipėdos prekybos uostą prižiūrėti geležinkelio.

Molo akmenų inspektorius

Nedarbas XX a. trečiame dešimtmetyje buvo nemažas. Prie uosto valdybos stovėdavo eilė žmonių, laukiančių, kad pasiūlytų darbą. Uosto valdyba buvo dabar jau seniai nebenaudojamame pastate priešais Pilies tiltą, išsikišusiame į gatvę ir trukdančiame eismui. Tokios gatvės kaip dabar tada nebuvo, tik siaurutė gatvelė. Tada tas pastatas niekam netrukdė, buvo aptvertas tvora.

Liudo tėvas norėdamas įsidarbinti nestojo į eilę prie valdybos, būdamas sportiškas peršoko tvorą ir atsidūrė valdybos kieme. Jį pastebėjo kažkoks vyras, jie išsikalbėjo. Pasirodo, tai buvo pats uosto inžinierius, ir taip J. Dambrauskas gavo neblogą darbą uoste, gerą uždarbį.

Uosto inžinierius buvo atsakingas už gylį akvatorijoje ir, kai būdavo ramus oras, jis su Liudo tėvu plaukdavo matuoti gylio ir žymėti jūrlapiuose. Be to, J. Dambrauskas buvo paskirtas prižiūrėti uosto molų. Kai neplaukdavo matuoti gylio, eidavo ant molų ir tikrindavo, ar visi akmenys tvirtai laikosi. Radęs išklibusį, jį pažymėdavo, kad reikia sutvirtinti. Todėl jis buvo vadinamas molo akmenų inspektoriumi.

TĖVAS. Liudo Dambrausko tėvas Juozas 1928-ųjų rugpjūtį. 

Darbas jam labai patiko: čia pat jūra, gali nusimaudyti. Prie šiaurinio molo buvo įsikūrę žvejai, traukdavę tinklus iš jūros.

J. Dambrauskas neturėjo kur gyventi, tad buvo apgyvendintas dabartiniame Lietuvos jūrų muziejuje, jo tvirtovėje. Ji tebebuvo sveika (tik karo pabaigoje vokiečiai ją susprogdino), tad joje tada gyveno nemažai žmonių. Ryte sėsdavo į valtį, perplaukdavo marias - ir darbe, vakare vėl į valtį - ir namie. 1933 metais J. Dambrauskas vedė Veroniką Perminaitę, tad persikraustė gyventi į 67 namą Bomelsvitėje, dabartiniame Vitės kvartale. Tada jame gatvių pavadinimų nebuvo. Liudo tėvas pasakojo, kad Klaipėda buvo nuostabus miestas, prasidėjęs nuo stoties tęsėsi iki buvusios kartono gamyklos, vadinamojo CBK. Ties juo miestas ir baigėsi. Žmonės mėgdavo važinėti dviračiais. Buvo saugu, transporto nedaug - vienas kitas autobusas.

Buvo išsilaipinęs A. Hitleris

Prieškario Lietuvoje uostas nebuvo aptvertas. Žmonės galėdavo laisvai ateiti ir žiūrėti, kaip krovėjai neša ant nugarų maišus - uoste darbas virė kaip skruzdėlyne. Jis po truputį plėtėsi. Buvo pastatyti nauji sandėliai. Danės upėje švartuodavosi keleiviniai laivai.

Žiemos uoste, kur dabar yra įsikūrusi "Klasco", 1939 kovo 23 d. buvo išlipęs Adolfas Hitleris. Atvyko laivu "Deutschland", kuris negalėjo įplaukti į uostą, nes trūko gylio. Tad perlipo į kitą laivą minininką, kuris prisišvartavo įlankoje prie pietinės krantinės, tada vadinamos Preussen.

Žiemos uoste tada dar buvo geležinkelio bėgiai. Viena geležinkelio, einančio nuo stoties, atšaka ėjo pro stadioną. Uosto, kur dabar yra naftos bazė, tada nebuvo. Nieko nebuvo ir ten, kur dabar yra krantinės, kuriomis naudojasi "Klasco". Prieš karą ten buvo tik naftos bazė, stovėjo cisternos. Po karo dalis jų buvo susprogdintos.

Žuvų buvo daug

Pokariu Liudo tėvas pasiimdavo trofėjinį portfelį ir vesdavosi sūnų žvejoti. Sliekų ir net meškerės neimdavo, sukabindavo kabliukus ant "zilkos" ir žvejodavo.

Eidavo tiesiai prie Žiemos įlankos. Ten buvo viskas sugriauta, gulėjo nuversti kranai. Eidamas tėvas rasdavo kokį pagalį 1-1,5 m ilgio, pririšdavo "zilką" su kabliukais, ir viskas. "Žuvų po karo buvo pilna. Įmesdavo tuos kabliukus ir netrukus traukdavo kelias žuvis. Žmonės sakydavo žuvų esą tiek daug, kad jų per karą niekas negaudė, nes buvo per daug pavojinga. Be to, žuvo daug žmonių, tai joms maisto netrūko. Žuvys mus gelbėjo nuo bado", - pasakojo Liudas.