Kapitono burlaivių modeliuose - įdomiausia pasaulio laivyno istorija

Kapitono burlaivių modeliuose - įdomiausia pasaulio laivyno istorija

35 metus AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" išdirbęs Aleksandras Romaškinas, iš jų 25 metus - kapitonu, nesusiviliojo darbu užsienio laivuose, liko ištikimas Lietuvos vėliavai. Dabar jau 5 metus būdamas pensininkas pagaliau turi laiko skirti savo mėgstamam hobiui - burlaivių modeliams. Gaila, kad didžiąją dalį jų išdovanojo - jau susidarytų nemenka kolekcija. Pagrindinis pasirinkimo daryti modelį principas - kapitoną turi labai sudominti laivo istorija.

Kapitonas A. Romaškinas apie savo modelius gali pasakoti valandų valandas, žino netgi tai, kas nutiko jų kapitonams. Jo ir garsios pianistės, Klaipėdos universiteto Menų akademijos, Muzikos katedros profesorės Tatjanos Romaškinos namukas Klaipėdoje - tikras muziejus. Jame ir "Lietuvos jūrų laivininkystės" istorija. Romaškinų sūnus Aleksandras vis juokauja, kad tame name gyventi žmonėms neįmanoma. "Pas mus jūros ir muzikos konglomeratas", - paaiškina ponia Tatjana, 7 kartus važiavusi pas šalies prezidentę Dalia Grybauskaitę atsiimti apdovanojimų.

Aleksandras ir Tatjana, taip pat atvykusi iš Ukrainos, buvo supažindinti Klaipėdoje. Į pasimatymą jis atėjo su paradine uniforma. "Aš jam pagrojau Mocartą. Buvo gražuolis, didelis, bet taip mažai valgė, pagalvojau - geras jaunikis", - juokavo žmona, jau susitaikiusi su tuo, kad savo laiveliams vyras dabar skiria vis daugiau dėmesio.

Deja, visų gražuolių burlaivių modelių, kurių jis padarė per 10, pamatyti nepavyko - kapitonas Aleksandras juos išdovanojo. Ruošdamasis susitikti su mumis paprašė kolegos, dar tebedirbančio kapitono Igorio Gostevo, irgi dirbusio "Laivininkystėje", atvežti prieš dvejus metus jam 60-mečio proga dovanoto mokamojo barko "Tovarišč" ("Draugas") modelį. "Išėjo toks gražus, kad Igoris manęs klausė, ar negaila atiduoti", - prisipažino ponas Aleksandras.

Paklaustas, ar nebandė savo burlaivių parduoti, atsakė, kad dar ne. Kalbėjosi su Lietuvos jūrų muziejaus direktore Olga Žaliene, pasigyrė, kad jo burlaivių modeliai neblogesni už tuos, kuriuos turi muziejus. Domėjosi, ar muziejaus nedomina kokia nors epocha. Kapitonas padarytų burlaivį ne dėl pinigų, tiesiog norėtų, kad muziejuje būtų jo darbas.

Nuskandintas "Tovarišč" iškeltas

Burlaivis "Tovarišč" priklausė Ukrainos Chersono jūreivystės mokyklai, kurią I. Gostevas baigė, tad atliko praktiką jame kaip ir jo tėvas, irgi buvęs kapitonas. A. Romaškinas mokėsi Odesos aukštojoje inžinerinėje jūreivystės mokykloje, bet dvi praktikas 1974-1975 metais irgi atliko šiame burlaivyje. Su juo dalyvavo regatoje "Operacija "Burės 1974".

Kapitonas I. Gostevas turi didelę burlaivių modelių kolekciją. Jis vis skųsdavosi, kad niekas jam nepadaro "Tovariščio". Išėjęs į pensiją A. Romaškinas išpildė kolegos svajonę. Be to, paties laivo istorija įdomi. Jis pastatytas Vokietijoje 1933 metais, kai Hitleris atėjo į valdžią, ir buvo naudojamas kaip mokomasis Vokietijos karo laivyno laivas. 1945 metais Štralzunde buvo nuskandintas. Sovietų narai apie 1947 metus jį iškėlė, atplukdė į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), suremontavo ir pavadino "Tovarišč", subombarduoto sovietų burlaivio garbei. Beje, šiuo metu šis burlaivis restauruotas stovi Štralzunde prie krantinės kaip muziejus, jam sugrąžintas senasis pavadinimas.

Su turkais susikovęs "Merkurijus"

Paskutinis kapitono A. Romaškino modelis - brigas "Merkurijus", kurį darė 9 mėnesius. Sevastopolio karo laivynui priklausęs nedidelis, daugiausia žvalgybai skirtas burlaivis buvo pastatytas 1820 metais. Jis vienu metu Kaukazo pakrantėje vaikė kontrabandininkus.

Beje, šis brigas yra net trijuose garsaus rusų marinisto Ivano Aivazovskio paveiksluose. Mat jo istorija labai įdomi. 1929 metais brigo įgula turėjo stebėti, ar nepasirodys iš Bosforo sąsiaurio turkų karo eskadra ir apie tai pranešti Sevastopoliui. Aptikęs eskadrą jis nepasitraukė, o skaičiavo, kiek yra laivų. Todėl atsidūrė tarp dviejų turkų linkorų, kurie dešimt kartų turėjo daugiau patrankų nei jis. Laivo įgula priėmė sprendimą kautis. Buvo nusitaikyta į stiebus, turkų burės subliuško, "Merkurijus" išsigelbėjo. Brigui vadovavo jaunas vaikinas kapitonas leitenantas Aleksandras Kazarskis.

Prieš tris dienas kitas Sevastopolio laivas, tik didesnis - fregata "Rafael", kuriai vadovavo antro rango kapitonas Stroinikovas, buvęs "Merkurijaus" kapitonas (A. Kazarskis tuo metu buvo jo vyresnysis padėjėjas), per rūką atsidūręs turkų eskadros viduryje, nuleido vėliavą ir pasidavė turkams be mūšio.

Rusijos caras Nikolajus pirmasis "Merkurijaus" karininkų laipsnius paaukštino ir juos apdovanojo. A. Kazarskis tapo antro rango kapitonu. Be to, caras leido šeiminiuose herbuose pridėti pistoletus. Brigas gavo Georgijaus nugalėtojo vėliavą, kuri buvo iškelta laivagalyje, tai buvo antras laivas Rusijos laivyne, gavęs tokia vėliavą - pirmasis ją gavo laivas "Azov". Caras įsakė surasti turkų užgrobtą laivą "Rafael" ir sudeginti. Turkai jį slėpė Viduržiemio jūroje. Tik 1857 metais, t. y. po 24 metų, vieno mūšio metu jį sudegino Pavelas Nachimovas.

Nikolajeve vyko turkams pasidavusios fregatos įgulos karo lauko teismas. Visi karininkai ir kas dešimtas įgulos narys iš 70-ies traukiant burtus buvo nubausti mirties bausme. Tačiau caras atšaukė tokį sprendimą. Eiliniams pretenzijų jis neturėjo, o karininkai buvo pažeminti eiliniais. Kapitonas buvo pasodintas į kalėjimą, bet po dvejų metų jam buvo pritaikyta amnestija. 1831 metais jo pėdsakai dingo. Du jo sūnūs tuo metu mokėsi jūreivystės mokykloje, tačiau kapitono šeimos caras nelietė.

Kapitono A. Kazarskio gyvenimas baigėsi tragiškai. Caras jį įtraukė į savo palydą. Inspektuodamas kapitonas atskleidė korupcijos atvejį, kyšio nepaėmė ir buvo nunuodytas 1833 metais Nikolajeve. Tada jam buvo 35 metai. Nikolajeve yra jo kapas. Sevastopolyje jam ir brigui "Merkurijus" 1839 metais buvo pastatytas paminklas. Tai buvo pirmas paminklas šiame mieste.

Dabar daro "Terorą"

Šiuo metu kapitonas A. Romaškinas daro labai įdomaus anglų karo laivo, "bombardyro" gąsdinančiu pavadinimu "Teror" modelį. Laivas buvo pastatytas 1813 metais. Tais metais JAV atsiskyrė nuo Anglijos. Ji blokavo rytinės JAV pakrantės uostus, vyko karas, tad laivų pavadinimai buvo gąsdinantys. Kai karas baigėsi, tie laivai buvo naudojami mokslinėms ekspedicijoms. Prasidėjo didžiųjų geografinių atradimų epocha. Jie plaukė į Antarktiką, tarp jų buvo ir "Teror". Antarktikoje yra užgesęs vulkanas, to laivo garbei pavadintas irgi "Teror".

Be to, tai buvo pirmieji Anglijos karo laivyno laivai, kuriuose atsirado varikliai, paimti iš geležinkelio lokomotyvų. Tais laikais tai, kad laivas be vėjo galėjo plaukti 4 mazgų greičiu, buvo didelis laimėjimas. "Man labai įdomūs tokie istoriniai faktai", - sakė A. Romaškinas.

Pasak jo, tai paprastesnis laivo modelis nei "Merkurijaus" ar "Tovariščio", tad ketina jį baigti prieš Naujuosius metus ir daryti prezentaciją Jūrų kapitonų asociacijoje.

Į kiekvieną modelį - sielos dalelę

Daryti laivų modelius A. Romaškinas pradėjo ilgų reisų metu dirbdamas "Laivininkystėje" 1982-1984 metais, dar būdamas kapitono vyresnysis padėjėjas. Kuboje prisirinko kokoso riešutų, iš kurių darė korpusus. Mažų ir vidutinių laivelių buvo padaręs apie 30. Grįžus iš reiso, krante reikėjo tvarkyti buhalterijos popierius. Nuneša laivelio modelį, visi patenkinti, reikalai greitai tvarkomi.

O didžiuosius burlaivius pradėjo daryti tik tada, kai tapo pensininkas, kai atsirado daugiau laisvo laiko, nebereikia niekur skubėti, t. y. prieš 5 metus. Jų padarė per 10. "Reikia susikaupti. Prieš pradėdamas būtinai nueinu į cerkvę, uždegu žvakutę Nikolajui, paprašau palaiminimo, kitaip darbas nesiseka. Į modelį reikia įdėti dalelę sielos, tada jis bus gražus", - pasakojo kapitonas.

Kaip Krymo romantikas atsidūrė Klaipėdoje

Jūs užaugote Kryme, Sevastopolyje. Kaip patekote į Klaipėdą?

Mokiausi Odesos aukštojoje inžinerinėje jūreivystės mokykloje, Laivavedybos fakultete. Įstojau ne po mokyklos, o jau buvau dirbęs, tarnavęs kariniame jūrų laivyne. Tik tada supratau, kad turiu savo gyvenimą susieti su jūra. Mokykloje buvo sukarinta drausmė, aš buvau kuopos viršila. Jūroje labai reikalinga drausmė, nes jūra neatleidžia už klaidas. Su mumis mokėsi ir iš Lietuvos atsiųsti 5 vaikinai. 1969 metais įsteigta Lietuvos jūrų laivininkystė sparčiai vystėsi. Būdamas kuopos viršila galėjau rinktis, kur noriu dirbti. Be to, mano pažymiai buvo geri, per šešerius mokslo metus tik iš vieno dalyko turėjau trejetą, visi kiti buvo penketai. Pagal studentams tenkantį krūvį Laivavedybos fakultetas buvo prilyginamas medicinos mokymo įstaigoms. Galėjau likti ir Odesoje, bet joje žmonės po 20 metų stovėjo eilėje butui gauti, o Klaipėdoje specialistams duodavo butus. Jau buvau tarnavęs Baltijos jūroje, pamaniau, ten greitai padarysiu karjerą. Ir iš tikrųjų man tai pavyko. Per pirmas savo atostogas jau buvau kapitono antrasis padėjėjas.

Kuriais metais jūs atvykote į Klaipėdą?

1978 metais baigiau Odesos mokyklą ir gavau paskyrimą į Klaipėdą.

Ir visą tą laiką dirbote tik "Lietuvos jūrų laivininkystėje"?

Na, taip. Galima pamanyti, kad esu didžiausias jos patriotas. Kai Lietuva atsiskyrė ir mes laivuose iškėlėme jos vėliavą, neišėjau dirbti į jokią kitą kompaniją. Visą gyvenimą iki pat pensijos dirbau laivuose, kurie plaukiojo su Lietuvos vėliava. Ir labai tuo didžiuojuosi.

Negavote jokių pasiūlymų dirbti kitur?

Daugelis patraukė į Vakarų laivyną, nes daugiau mokėjo. Aš irgi gavau daug pasiūlymų. Man paskambino vienas laivų savininkas iš Švedijos ir siūlė eiti kapitono vyresniojo padėjėjo pareigas, nors aš jau 12 metų buvau išdirbęs kapitonu. Žadėjo, kad po dviejų mėnesių būsiu kapitonas. Jo laivai Botnijos įlankoje dirbo su ledlaužiais. Aš Arktyje dirbau su atominiais ledlaužiais, o jis man aiškino, kaip reikia dirbti su ledlaužiais. Nesutikau. Buvo dar keli pasiūlymai. Jau tada pagalvojau, kad reikės išeiti į pensiją. Kas, kad ten uždirbsiu daugiau, čia valstybinė kompanija, eina stažas. Juk gali ir susirgti. Maniau, valstybė visada palaikys tokiu atveju. Dabar pasikalbame su kolegomis, kurie dirbo užsienio laivyne. Kai kurių jų pensija perpus mažesnė negu mano. Todėl negaliu sakyti, kad pralošiau neišeidamas į užsienio laivyną.

Ar dirbdamas sulaukėte "Laivininkystės" bankroto?

Ne, išėjau į pensiją šiek tiek anksčiau, maždaug prieš dvejus metus. Tada, kai pradėjo atsikratyti kadrų, parduoti laivyną.

Kaip jūs manote, ar buvo galima išgelbėti "Laivininkystę"?

Reikėjo turėti "Laivininkystės" strategiją mažiausiai 5 metams, o geriausia - 10-15 metų. Turėti omenyje, kad laivynas sensta, numatyti, kokius laivus reikės keisti. Tai buvo valstybės įmonė, valstybė turėjo turėti strategiją, tačiau jos nebuvo. Žvejybos laivynas pasirodė visai nereikalingas, jį supjaustė. Dar ir Europos Sąjunga pradėjo daryti spaudimą.

Kokį spaudimą ji darė?

Kai Lietuva įstojo į ES, "Laivininkystėje" vykdavo kapitonų pasitarimai. Mes buvome supažindinami su ES pasiūlymais, pavyzdžiui, locmanus samdyti iš Olandijos, vilkikus - iš Europos. Bet mes juk nebuvome neišmanėliai, turėjome puikių savo kadrų.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder