Kapitonas A. Narmontas: "Bet mes dar turime uostą"

Beje, šiemet balandžio 1 d. Kapitonas A. Narmontas su žmona Alicija minės savo vedybų 50-ąsias metines. Sako siūlęs žmonai skristi į Paryžių, būtų iš naujo pasipiršęs, bet ji atsisakė kelionės, o tekėti iš naujo - ne. Sutuoktiniai norėjo sukaktį paminėti dviese, tačiau pamanė, kad nepatogu prieš vaikus.

"Jeigu mano žmona, ji išskirtinė, sutiktų, aš nieko gyvenime nekeisčiau, gal tik išmesčiau "Jūrą", kai išlipau į krantą, o viskuo kitu esu labai patenkintas", - sako kapitonas A. Narmontas.

Locmanai tokio laivo nebuvo matę

A. Narmontas 1968 metais baigė tuometinę Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Praktiką darydamas du reisus atliko didžiajame žvejybos traleryje šaldytuve "Čiurlionis", kuris tada žvejojo Argentinoje, o paskui prie Kanados krantų. Po mokyklos baigimo iškart buvo paskirtas dirbti į Okeaninio žvejybos laivyno bazę. Plaukiojo žvejybos laivais Atlanto, Ramiajame vandenynuose.

Karjeros pradžioje dar būdamas trečiuoju šturmanu į du reisus plaukė vidutiniu žvejybos traleriu šaldytuvu, kurio pavadinimo neprisimena. Paskui buvo pasiųstas vienerius metus dirbti nedideliame tanklaivyje "Medvėgalis", 1982 metais tapo kapitonu ir dirbo "Superatlantic" tipo žvejybos laivuose. 1992 metais nutarė nebeplaukti į jūrą. Krante kapitonui dar visus metus norėdavosi vėl pajusti denio sudrebėjimą po kojomis. Labai ilgėjosi jūros, bet pamažu tas jausmas praėjo.

"Plaukimas į jūrą nebuvo prastas mano gyvenimo laikotarpis. Žinoma, išplaukimai, išsiskyrimai su šeima nėra labai žavingas dalykas, bet prie to priprantama. Jūroje tikrai labai smagu dirbti, ypač kai sekasi žūklė, vyrai visi patenkinti... Prisimenu pirmą savo reisą laive "Aukštaitija", kai tapau kapitonu. Neįvykdėme plano, pritrūko vienos dienos, buvo labai nepatogu prieš ekipažą. Laivas buvo pats seniausias, viskas jame lūždavo. Yra žuvų, nedirba šaldymo įranga. Žuvų nėra, lendi kur nereikia, susiplėšai tralus. Mauritanijoje taip dažnai nutikdavo.

Paskui viskas buvo gerai, gavau geresnį laivą. Mes su vyr. mechaniku Poliakovu laivą "Vasilij Fomin", paskui buvo pavadintas lyg "Kalvarija", gerai neprisimenu, taip suremontavome Vokietijoje, Štralzunde, prieš Berlyno sienos griūtį, kad atrodė kaip naujas. Limitus viršijome gal tris kartus, vadovybė bandė mus sugrąžinti į krantą, norėjo barti. Bet mes išsisukome ir laivą padarėme labai gerą. Kai ėjome Panamos kanalu, jis dar kvepėjo dažais, locmanai sakė, kad tokio žvejybos laivo nėra matę", - prisiminimais dalijosi kapitonas.

Iš "Jūros" reikėjo sprukti

1993-iųjų gegužę pradėjo dirbti Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės "Jūra" administracijoje. Joje padirbo tik metus - išėjo 1994 metų birželį. Parašė kokius keturis pareiškimus atleisti iš darbo, kol atsirado kam perduoti reikalus. "Mačiau, kokios ten kvailystės darosi, tad norėjau kuo greičiau sprukti. Dirbti į įmonę "Jūra" tiek aš, tiek kapitonai Žydrūnas Naujokas, dabar jau amžinatilsį Algirdas Paročka atėjome su didžiulėmis viltimis daug padaryti. Vien todėl palikome jūrą, galėjome juk toliau plaukioti. Bet, pasirodo, mintimis plaukiojome padebesyse. Nepagalvojome, kad laivams reikia naujų licencijų. Visas laivynas buvo suvarytas į Klaipėdą, o jam išvesti atgal į jūrą buvo reikalingos didžiulės lėšos. Kažkas ne taip buvo daroma. Be to, mes nelabai turėjome palaikymo. Kapitonai buvo nuvažiavę pas tuometinę premjerę Kazimierą Prunskienę. Jiems buvo pasakyta, kad nebūtina išlaikyti tokį didžiulį laivyną, žuvų galime nusipirkti. Kad ir kokius pasiūlymus teikėme, nė vienas nebuvo priimtas. Pavyzdžiui, siūlėme pasilikti bent 12-16 naujausių laivų, kitus parduoti, kad būtų apyvartinių lėšų. Niekas mūsų nepalaikė, ir viskas pradėjo griūti", - pasakojo A. Narmontas.

Darbo toje įmonėje metai kapitonui buvo vieni sunkiausių. "Labai daug dirbau, bet naudos iš to nebuvo. O kai nematai rezultato, nėra gerai", - sakė jis.

"Buvo įdomus darbas, kūrybinis"

Išėjęs iš "Jūros", A. Narmontas kurį laiką dirbo bendrovėje "Neringos žuvis" Jūrinės žūklės skyriaus viršininku.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje A. Narmontas pradėjo dirbti 1997-aisiais ir išdirbo joje 17 metų - kūrė dispečerinę, dirbo Jūrų paieškos ir gelbėjimo koordinacinio centro viršininku, vėliau uosto kapitono pavaduotoju. Dabar šias pareigas eina jo įpėdinis Eduardas Ringis.

"Uosto direkcijoje buvo labai įdomus darbas, todėl tiek ilgai išdirbau. Man labai patiko. Smagu, kai eini į darbą su noru. Tai buvo kūrybinis darbas, reikėjo sukurti dispečerinę. Dirbant gelbėjimo koordinaciniame centre nebuvo ramybės nei dieną, nei naktį. Niekada nežinodavai, kas gali atsitikti, nieko negalėjai planuoti. Turėjai būti visada pasirengęs, ir tai man labai patiko. Ir kolektyvas direkcijoje labai šaunus, ypač Uosto kapitono tarnybos. Yra tikrai puikių specialistų", - pasakojo kapitonas.

Gyvenimo ruduo su anūkėmis

Į pensiją išėjo 2014 metais rugsėjį ir iki šiol negali atsidžiaugti. Pirmus metus dar vis bijodavo palikti telefoną, nešiojosi kišenėje. Dabar jau pamiršta jį. Jis turtingas senelis - turi net keturias anūkes - 26, 12, 5 ir 1,5 metų. Pastaroji jau labai daug kalba, bet senelis nesupranta apie ką.

"Visą vasarą bendraujame su anūkėmis. Svarstau, gal kartais tas gyvenimo ruduo yra tikrai auksinis. Mes su žmona esame labai laimingi, kad turime anūkių, kad vaikai neišskrido į airijas ar anglijas ir nereikia su jais bendrauti tik per skaipą. Jie šalia, dažnai iš Vilniaus atvažiuoja. Būdami su dviem mažosiomis mergaitėmis nespėjame atsipūsti. Su jomis per dieną pabūni, vakare atrodo, kad šieną pjovei. Kai anūkei buvo 4 metai, ji su maža meškere mano sodyboje sugavo 11 karosų. Kai Elzė buvo 10 metų, ji ištraukė 2 kg sazaną", - pasakojo kapitonas.

"Stengiuosi net negalvoti"

Paklaustas nuomonės apie Lietuvą kaip jūrinę valstybę, kapitonas A. Narmontas, didžiąją savo gyvenimo dalį paaukojęs jūriniams dalykams, atsakė: "Stengiuosi net negalvoti, nes man labai liūdna. Turime parengtų "topinių" specialistų, bet jie išeina dirbti į didžiulius laivus, kurie plaukioja ne su mūsų šalies vėliava. Vargu ar jų ten kas paklausia, kokios jie tautybės. Mūsų kapitonai tikrai labai geri - daug šaunių jaunų vyrų. Labai gaila ir to mūsų dingusio žvejybos laivyno. Galbūt tokio didžiulio Lietuvai ir nereikėjo, bet bent dalį galėjome pasilikti. Greitai nebeliks ir tų mažųjų laivų, žvejojančių Baltijos jūroje. Yra dar UAB "Baltlanta", bet ne visi jos laivai plaukioja su Lietuvos vėliava. Ir prekybos laivynas parduotas. Nesu šiandien laimingas, nes Lietuva liko ne jūrinė valstybė, o valstybė prie jūros.

Ačiū Dievui, kad nors Klaipėdos uostas dirba, kad apie jį žino pasaulis. Tai džiugina. Aš dar visą laiką stebiu internete, kaip jam sekasi. Džiaugiuosi, kad jis žada atsilaikyti didžiulėje konkurencinėje kovoje. Ir tai ne šposai. Dėkui vyriausybėms, kurios suprato, kad nereikia iš jo lupti pinigų ir leido jam plėstis, todėl rezultatas puikus. Prisimenu, kai pradėjau dirbti Uosto direkcijoje, uoste švartuodavosi keli maži tanklaiviukai ir iki 100 metrų ilgio laivai. O dabar jau 300 metrų ilgio laivai atvyksta. Yra kuo pasidžiaugti ir į ką pažiūrėti. Tik gaila, kad dabar į tą uostą jūrininkai nebesiveržia taip, kaip tai darydavome mes. Mums draskydavosi širdys. Plaukdami namo jau Šiaurės jūroje nebegalėdavome miegoti, o Baltijos jūroje vos ne visa įgula susirinkdavo ant denio. Deja, to jau nebeliko."

"Žmogus, keliantis pasitikėjimą"

Eduardas RINGIS, uosto kapitono pavaduotojas

Kapitonas Arvydas Narmontas - žmogus, keliantis pasitikėjimą. Jūroje, kai nebėra ko pasiklausti, paskutinė instancija - kapitonas. Į jį kreipiesi kritiniu atveju, bet atsakymą visada gauni. Direkcijoje kapitonas Arvydas Narmontas šalto ir racionalaus proto dėka visada turėdavo atsakymą ir niekada nesistengdavo problemos permesti kitam. Jis sugebėdavo savo mintis labai suprantamai perteikti kitiems, tačiau kartu skatindamas juos pačius mąstyti. Du kartus nekartodavo, ir noro perklausti nebūdavo. Jeigu pasakydavo daryti, vadinasi, tikrai reikia. Yra nemažai protingų žmonių, kurie savo žinių nesugeba perduoti kietiems, o šis kapitonas ne tik turi aštrų protą, bet ir gebėjimą pasidalinti savo žiniomis. Man su juo dirbant viskas buvo aišku ir lengva. Net kai likau vienas ir nebebuvo ko pasiklausti, ką dabar daryti, jo balso ramus skambesys atminty ramindavo. Labai gerbiu ramius vyrus. A. Narmontas vienas iš jų.