"Jūra" nebegyva, bet nuotykiai tęsiasi

Praėjo daugiau nei 10 metų po to, kai likviduota didžiulė Lietuvos valstybinė žvejybos laivyno įmonė "Jūra", 15 metų nuo jos bankroto paskelbimo ir beveik 20 metų - nuo bendros įmonės Argentinoje įkūrimo. Tad pasirodę pranešimai, kad Argentinos kreditoriai sieks susigrąžinti 20 mln. JAV dolerių sudarančias šios įmonės skolas, atrodo neįtikėtini. Tuo metu "Jūroje" dirbę žmonės mano, kad tai yra dar vienas tos šalies aferistų bandymas pasipelnyti. Kad ir kaip būtų, tokie pareiškimai vėl priminė seną žaizdą - didžiulės įmonės ir netgi visos pramonės šakos - okeaninės žvejybos - žlugimą Lietuvoje.

Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamento direktorius Darius Nienius tikina, kad jokių oficialių raštų iš Argentinos negauta.

"Jeigu būtų koks nors Argentinos valstybės kreipimasis, jis atsidurtų pas mus. Nesame gavę jokio rašto nei iš Argentinos žuvininkystės sektoriaus, nei iš privačių kompanijų. Negirdėjau, kad jį būtų gavusios Užsienio reikalų ar Žemės ūkio ministerijos", - teigė Žuvininkystės departamento direktorius.

Lietuviai bėgo su laivais?

Neseniai Argentinos žvejybos portale fis.com buvo rašoma, jog šios šalies kreditoriai sieks, kad būtų įvykdytas priimtas teismo sprendimas dėl daugiau nei 20 mln. dolerių skolos, kurią sudaro Argentinoje veikusios ir bankrutavusios Lietuvos valstybinės žvejybos įmonės skolos, atlyginimo, kuriam netaikomas senaties terminas.

Jų žiniomis, 1992 metais "Jūra" Argentinoje įsteigė padalinį "Flota Estatal Lituania Jura SRL", kuris 1997 metų rugpjūtį bankrutavo, be to, kartu su Argentinos įmone "Pescar" buvo įsteigta bendra įmonė, ji irgi bankrutavo 1997-ųjų kovą.

Esą lietuviai pabėgo su savo laivais ir juose pakrautomis prekėmis skolas palikę Argentinoje. Jie išvežė iš šalies visus savo darbuotojus siekdami nutraukti verslą ir atsikratyti susikaupusių skolų. Argentiniečiai tikina, neva bylą vėliau nagrinėjo Lietuvos teismas, skyręs griežtas bausmes keliems direktoriams - jie esą nuteisti kalėti. Argentinos kreditoriai, remdamiesi daugeliu precedentų, viliasi, kad jų nuostoliai bus atlyginti.

Iš tikrųjų Lietuvoje vyko daugybė teisminių procesų, susijusių su "Jūros" veikla, kurie tęsėsi 8 metus. Vienu metu buvo nagrinėjama net 16 bylų. Tačiau nė vienas įmonės vadovas nebuvo įkalintas. Per teismo procesus atsiskleidė vadovybės neūkiškumas, nesugebėjimas suvaldyti situacijos, tačiau nusikalstamos veikos įrodyti taip ir nepavyko, ir visi vadovai galų gale buvo išteisinti.

Bendros įmonės steigimas

Tolimojo plaukiojimo kapitonas Algirdas Kulbokas tebelaiko visą bylos medžiagą ir yra išsaugojęs kopiją sutarties, pagal kurią "Jūra", kurios generaliniu direktoriumi tuo metu buvo Valdas Trinkūnas, 1993 m. birželio 12 d. įsteigė bendrą įmonę su Argentinos firmomis "Pescar S. A." ir "La Ria S. A.".

Bendra įmonė buvo pavadinta "Jūra Pescar" ir įregistruota Argentinoje, Buenos Airėse. Tikslas - išplėsti "Jūros" laivyno veiklą Pietų Atlante. Bendros įmonės administratore buvo paskirta "Pescar". Sutartyje pažymėta, kad "Jūros" įnašas pirmo etapo metu - 8 laivai, tačiau pabrėžiama išimtinė "Jūros" nuosavybė į laivus, kuri negalinti būti paliesta jokiomis sąlygomis.

Abi Argentinos bendrovės įsipareigojo parengti įstatyminius įmonės veiklos Argentinoje pagrindus. Viskas, kas susiję su bendros įmonės veikla, įskaitant ir pelną, turėjo būti dalinama tokiomis proporcijomis: "Jūra" - 49 proc., "Pescar" - 34 proc., "La Ria" - 17 proc.

Veikė avantiūristų gauja?

V. Trinkūnas "Jūros" generaliniu direktoriumi padirbo tik pusę metų. Jis prisimena, kad Argentinos regione tuo metu buvęs didžiulis chaosas. Pats vyko į tą šalį kartu su Vladimiru Dovydovu, mokančiu ispanų kalbą, žiūrėti, kas ten darosi. "Jūros" atstovu tada ten dirbo Algimantas Valiukėnas.

"Kai nuvažiavau, radau A. Valiukėną savo nuomojame bute paskendusį popierių krūvose. Pamačiau, kad jo argentiniečiai niekur neįsileidžia, kad veikia avantiūristų gauja. Ir pagal argentinietišką logiką, kurios iki tol nežinojau, sukčiavimas lyg ir visai priimtinas dalykas. Visų detalių jau neprisimenu, bet kažkokį popierių, kažkokį susitarimą A. Valiukėnas pakišo man pasirašyti. Esą jeigu nepasirašysime, laivai nebegalės ten žvejoti, juos reikės varyti atgal ir t. t.", - pasakojo V. Trinkūnas.

Grįžęs iš Argentinos V. Trinkūnas sako nuvykęs pas tuometinį žemės ūkio ministrą Rimantą Karaziją ir pranešęs apie situaciją, paaiškinęs, kad būtina atšaukti A. Valiukėną ir kažką daryti.

"Negalėčiau pasakyti, kad A. Valiukėnas sukčiavo, bet jis, kaip "Jūros" atstovas, nevykdė kontrolės", - sakė buvęs įmonės vadovas.

Paklaustas, ar galėjo "Jūra" Argentinai įsiskolinti 20 mln. dolerių, V. Trinkūnas atsakė: "Čia kažkokia avantiūra, grynai argentinietiškas reikalas. Gal kartais koks vienas ar kitas laivas ir įsiskolino už kurą ar remontą, bet gal kokį 100 tūkst. dolerių. Po 10-50 tūkst. dolerių skolų būdavo. Bet kaip galėjo įmonė įsiskolinti tokią sumą pinigų? Tai absurdas. Vadovaujantis jūrine teise, jeigu įsiskolinsi daugiau nei 50 tūkst. dolerių, areštuos tavo laivus, ir visi reikalai baigti", - kalbėjo V. Trinkūnas.

Laivai žvejojo už zonos

Arvydas Narmontas, tuo metu dirbęs "Jūroje", buvo Pietų žūklės rajono, kuriam priklausė ir Argentinos, ir Mauritanijos, ir Namibijos zonos bei Ramusis vandenynas, direktorius. Jis nežino, kas pakišo idėją, kad norint gauti licenciją žvejoti Patagonijos šelfe, t. y. Argentinos zonoje, kurioje tais laikais buvo gausu labai gerų žuvų, reikia steigti bendrą įmonę su argentiniečiais, kitaip jos gauti esą neįmanoma.

Pasak A. Narmonto, bendra įmonė buvo įkurta, bet niekada nedirbo, o "Jūra" licencijos taip niekada ir negavo, nes argentiniečiai neva neįvykdė vėliavos pakeitimo arba "Jūros" laivų inkorporavimo į Argentinos laivyną procedūros. Anot jo, tai Argentina liko skolinga "Jūrai".

SUPJAUSTĖ. Tiek Indijoje, tiek Klaipėdoje "Jūros" laivai buvo supjaustyti kaip metalo laužas. Tolimojo plaukiojimo kapitonas Žydrūnas Naujokas sakė, jog kapitonai verkė, nes buvo pjaustomi ir visiškai nauji laivai.

"Praėjo 20 metų, visko nebeprisimenu. Bet, kad V. Trinkūnas samdė advokatus, kad būtų atgauta kažkokios firmos Argentinoje, bet ne "Jūros Pescar", skola, nes ji neatsiskaitė už žuvies produkciją, prisimenu.

Iš kur galėjo susidaryti 20 mln. dolerių skolos, neįsivaizduoju. Kaip galėjo bėgti mūsų laivai iš Argentinos zonos, jeigu mes joje nežvejojome? Tai visiška nesąmonė. Patagonijos šelfe mūsų laivai taip ir nežvejojo, jie, kaip ir visi kiti, žvejojo tik už Argentinos zonos. Taip, mūsų laivai užsukdavo į Argentiną tai kuro atsargų pasipildyti, tai žuvies produkcijos iškrauti, ten buvo ir mūsų brigada, kuri remontuodavo laivus, bet jos zonoje mes nežvejojome.

Toje Argentinoje pats velnias gali koją nusilaužti, ten nesuprasi, kas, kur ir kaip - labai sudėtingi įstatymai. Ką nors ten padaryti nebuvo šansų. Negaliu garantuoti, bet atrodo, kad toje šalyje teismai vyksta po 10 metų. Iš argentiniečių pusės jokio finansavimo nebuvo, jie tik norėjo, kad mes tai darytume, reikalavo, kad vos ne veltui atidavinėtumėme žuvis, bet to mes niekada nedarėme. Klausimas buvo keliamas taip: argentiniečiai duoda licenciją, "Jūra" - produkciją. Bet jie mums nedavė licencijos, tą aš puikiai prisimenu. Jeigu jie mums būtų davę licencijas, o mes nebūtume pridavę jiems žuvų, galbūt būtų likę skolų, o dabar mes absoliučiai nelikome skolingi argentiniečiams", - įsitikinęs A. Narmontas.

Pasak A. Kulboko, licencija turėjo būti išduota konkrečiam laivui po vėliavos pakeitimo. Licencijų išdavimą galima patikrinti Argentinos žvejybos departamente. Anot kapitono, tai esanti valstybinė įmonė ir joje sukčiavimo atvejų neturėtų būti.

Advokatai talkino sukčiams

A. Kulbokas kaip kapitonas flagmanas buvo nuvykęs į Argentiną ir prabuvo ten 4 mėnesius. Jis atstovavo "Jūrai" ruošiant laivus žvejoti. Tačiau jis neturėjo teisės atlikti kokių nors finansinių operacijų. Jo manymu, steigiant "Jūrą Pescar" Argentinos sukčiai norėjo tiesiog pasipelnyti iš Lietuvos valstybinės įmonės. Jam susidarė įspūdis, jog tos šalies advokatai, gerai išstudijavę visus juridinius niuansus, specializavosi valstybių apvogimo srityje.

ĮSPŪDIS. "Nekokie mano prisiminimai iš Argentinos - tokių aferistų pasaulyje nebuvau matęs: viena sako, kita daro, užsiima juridiniais manevrais, falsifikuoja dokumentus. Jų principas - neturint pinigų bandyti biznį padaryti kitų sąskaita", - sako Algirdas Kulbokas.

A. Kulbokas girdėjo pasakojant, kaip į Buenos Airių oro uostą buvo atskraidinti 5 Ukrainos privačios kompanijos lėktuvai, o juos argentiniečiai tiesiog pasiėmė. Buvo sutarta, kad jie pirks tuos lėktuvus ir pinigus sumokės tada, kai lėktuvai bus atskraidinti. Kai tai buvo padaryti, argentiniečiai atliko inspektavimą ir pareiškė, neva trūksta įrangos, neva lėktuvai neatitinka reikalavimų, tad jie jų nebeperka. Privati Ukrainos bendrovė neturėjo pinigų degalams pirkti, kad lėktuvus būtų galima parskraidinti atgal, sumokėti didžiulius mokesčius už tai, kad jie stovėjo oro uoste, taip jie ir liko Argentinoje.

"Patekome į aferistų rankas"

"Mes nelikome skolingi argentiniečiams. Priešingai, mes permokėjome. Įgulos grąžintos į Klaipėdą "Jūros" sąskaita, argentiniečiai niekur nė cento nedėjo. Nekaltinu nė vieno "Jūros" vadovo. Mūsų norai buvo geri - įsitvirtinti Argentinos zonoje, tačiau patekome į aferistų rankas. V. Trinkūno idėja buvo gera. Vienintelė klaida - nebuvo patikrintas partnerių finansinis pajėgumas. Jie sąskaitose teturėjo po 10-15 tūkst. dolerių ir neturėjo jokio supratimo apie žvejybos verslą. Tikėjosi į savo verslą įtraukti advokatą Adolfą Granillo Ocampą ("La Ria S. A."), kurio brolis tada sukosi valdžios viršūnėse, pasinaudoti pažintimis. Advokatas pažadėjo laivų vėliavą pakeisti lengvatinėmis sąlygomis, tačiau to padaryti nepavyko.

Norint žvejoti Argentinos zonoje reikėjo pakeisti "Jūros" laivuose plevėsavusią Lietuvos vėliavą į Argentinos, o tam buvo būtina sumokėti nemenką 6-15 proc. laivo vertės muito mokestį, kuris sudarė milijonus dolerių, ir atlikti daugybę procedūrų. Už licencijas turėjo mokėti ne "Jūra", o Argentinos kompanijos. Ten dirbusios kompanijos "Galapesca" atstovai man sakė, kad jeigu 5 laivams neturime 12 mln. dolerių savo sąskaitoje ir mažiausiai metų laiko, galime net nepradėti.

Tiesa, licencijas argentiniečiai buvo parūpinę, bet jie tuojau pat jas ir pardavė už didesnę kainą. "Jūros" laivų jiems reikėjo tam, kad jie galėtų pirkti licencijas, be laivų to padaryti nebuvo galima, ir paskui jas perparduoti.

Nekokie mano prisiminimai iš Argentinos - tokių aferistų pasaulyje nebuvau matęs: viena sako, kita daro, užsiima juridiniais manevrais, falsifikuoja dokumentus. Jų principas - neturint pinigų bandyti biznį padaryti kitų sąskaita", - pasakojo A. Kulbokas.

Maitino pažadais

Argentiniečiai tik tempė laiką ir žadėjo, kad "Jūros" laivai per du mėnesius išplauks žvejoti. Tuo visi patikėjo, į Argentiną buvo nuskraidintos laivų įgulos, nuvyko ir A. Kulbokas.

Argentinoje tuo metu buvo 5 "Jūros" laivai - "Ablinga", "Sūduva", "Trakai", "Rusnė", "Gargždai". Tačiau kaip tik tuo metu šalyje buvo išleistas įstatymas, kad laivai, senesni nei 20 metų, negali būti inkorporuoti į Argentinos laivyno sudėtį. Taigi beliko du laivai, kurie tiko pagal tą įstatymą - tai "Ablinga", dar visiškai naujas laivas, ir "Gargždai". Tačiau ta bendra įmonė nesugebėjo ir jų vėliavos pakeisti, nes neturėjo tam pinigų. Dėl laivų prastovų ten "Jūra" patyrė didžiulių nuostolių.

"Jie vis maitino ir maitino pažadais, aš kilogramais siunčiau radiogramas į Lietuvą. Pamatęs, kad tai - afera, grįžau į Klaipėdą", - prisiminė A. Kulbokas.

Savitas skolos supratimas

Pasak jo, "Jūros" skolos gal ir galėjo susidaryti už laivų remontą, už stovėjimą prie krantinės pusę metų, gal dar už agentavimą. Tačiau, anot jo, laivų remontui didelės sumos nebuvo išleistos: "Gargždams" - 23 tūkst. dolerių, o "Sūduvai" - 60-70 tūkst. dolerių.

"Gal delspinigių daug priskaičiavo, aš neįsivaizduoju, iš kur tie milijonai galėjo susidaryti. Mano buvimo metu į Argentiną buvo persiųsta iš "Jūros" apie 450 tūkst. dolerių. Gal turimi omenyje ir ankstesni laikai, ne tik ta bendra įmonė - dar prieš ją Argentinoje buvo remontuojami laivai. Viskas turi būti konkretu, pateikiamos kokios nors sąskaitas, o čia yra iš dangaus nuleista suma, tačiau vienas "bet" vis dėlto yra", - sakė tolimojo plaukiojimo kapitonas.

Kai A. Kulbokas lankėsi remonto įmonėje Buenos Airėse, jos vadovas parodė jam ir Rusijos, ir Latvijos laivų sąrašą, tarp jų buvo ir Lietuvos "Jurbarkas", kurie dar sovietmečiu buvo įtraukti į skolininkų, įsiskolinusių milijonus dolerių, sąrašą. A. Kulboko teigimu, tas sąrašas neatitiko tikrovės.

"Lygiai taip pat jie ir dabar galėjo įtraukti "Jūrą" į tokių skolininkų sąrašą, jeigu tęsiamos aferistų tradicijos. Atkreipkite dėmesį - bendros įmonės rezidencija Buenos Airėse, ji funkcionavo pagal Argentinos įstatymus, vadovai argentiniečiai, jie ta veikla užsiiminėjo, jie sprendė administracinius ir finansinius reikalus. Tada turi būti ieškinys pateiktas tiems vadovams argentiniečiams. Nors aš abejoju, kad ta sutartis pas juos buvo užregistruota. Jie štampavo kompiuteriu išgalvotas sąskaitas, ten juk dirbo sukčių sukčiai. Buvo padaryta aukščiausio laipsnio afera, ir viskas", - kalbėjo kapitonas.

Reikėjo laivus atsiimti

"Jūroje" tuo laikotarpiu generaliniai direktoriai ilgai savo kėdėje neužsisėdėdavo. Po V. Trinkūno jai laikinai vadovavo amžinatilsį kapitonas Algirdas Paročka, iškentęs tik kelis mėnesius, vėliau Vladas Stonkus, išdirbęs 11 mėnesių, o paskui Aurelijus Simaška, aukcionuose pardavinėjęs laivus.

V. Stonkus prisimena, kad "Jūra" sudarė sutartį su kompanija "Sovitpesca" (Italijos firma, anksčiau buvusi Sovietų Sąjungos atstovybė toje šalyje, paskui tapusi privačia kompanija), kad ši nugabentų į Argentiną maisto, degalų dviem ar trims "Jūros" laivams, nes "Jūra Pescar" paliko juos be nieko. Baigėsi kuras, vanduo, maistas, įgulos pradėjo prašyti sugrąžinti atgal. V. Stonkaus manymu, ta bendra įmonė buvo jaunų vaikinų aferistų sukurta firma.

"Mes tada ieškojome būdų, kaip atimti laivus iš "Jūros Pescar", kadangi ji nevykdė savo įsipareigojimų, ir atsiėmėme. Buvau gavęs raštą iš tų vaikinų, kad jeigu aš pasirodysiu bet kuriame Argentinos oro uoste ar uoste, būsiu areštuotas ir perduotas kariniam tribunolui. "Sovitpescos" atstovas ukrainietis sakė perspėjęs V. Trinkūną, kad su argentiniečiais nesusidėtų, nes ten veikianti banditų gauja, tačiau už kelių mėnesių tas pasirašė su jais sutartį ir įsteigė bendrą įmonę", - prisiminimais dalijosi V. Stonkus.

V. Stonkui teko srėbti sutarčių tiek su Mauritanija, tiek su Argentina pasekmes, nes abiejose šalyse laivai buvo areštuoti už neva susidariusias skolas. Tačiau, jo teigimu, "Jūra" neliko skolinga argentiniečiams.

Beras metalo laužą

Argentinos portale fis.com rašoma, jog šiuo metu tarptautiniai teisininkai, kurie specializuojasi jūrų teisės srityje, nagrinėja laivų registrus ir bando įvertinti, ar tam tikri laivai galėtų būti konfiskuoti buvusios Lietuvos valstybinės žvejybos įmonės "Jūra" skoloms kompensuoti.

Minėtoje svetainėje rašoma, kad Lietuvos Vyriausybė pertvarkė visą šalies žvejybos sektorių ir 2000 metais panaikino įmonę "Jūra", kurios turtas, įskaitant žvejybos laivus ir įvairius įrenginius, buvo privatizuotas. Didelė šio turto dalis buvo perduota grupei "Baltlanta". Jos valdomas laivynas šiuo metu esąs didžiausias Baltijos šalyse.

UAB "Baltlanta" direktoriaus Broniaus Bikulčiaus teigimu, ačiū Dievui, nė vienas iš bendrovės turimų laivų Argentinoje tais laikais nedirbo.

O GAL? Valdas Trinkūnas net suabejojo, ar žinios apie tariamą "Jūros" skolą Lietuvoje pasirodė ne dėl kokių nors priešrinkiminių reikalų. 

"Tie laivai, jeigu jie dar apskritai yra, jau priklauso kitiems savininkams, kaip dabar juos atimsi? Net jeigu Petras skolingas Jonui, kaip gali ką nors atimti iš Antano", - piktinosi buvęs "Jūros" generalinis direktorius V. Trinkūnas.

"Tie laivai jau supjaustyti, jų apskritai nebėra. Laivas "Gargždai" lyg ir buvo parduotas argentiniečiui, už skolas, atrodo, buvo paimti kažkokie laivai, jeigu neklystu, ir "Sūduva" ten liko. Finalo detalių nebežinau. Prisimenu, V. Stonkus buvo išsikvietęs advokatą, kad sutartis su "Jūra Pescar" būtų nutraukta. Laivai juk nežvejojo pusę metų. Tik tada, kai ta sutartis buvo nutraukta, išplaukė žvejoti į kitą rajoną kai kurie laivai - "Trakai", "Rusnė". Po manęs į Argentiną vyko Vladimiras Dovydovas. Ir Arvydas Narmontas buvo nuvykęs, nuvežė kažkiek šimtų tūkstančių dolerių atsiskaityti, jis tą finalą kontroliavo. Tie laivai taip ir nebegrįžo į Klaipėdą. Po kurio laiko jie buvo nuplukdyti į Indiją ir supjaustyti kaip metalo laužas", - sakė A. Kulbokas.

"Jūroje" dėjosi negeri dalykai

"Detalių, žinoma, nebeprisimenu, bet situacija buvo nekokia. Iro sena sistema, pasklido žinia, kad rusai negali vadovauti laivams, o dauguma kapitonų "Jūroje" buvo rusai. Kiekvienas jų žinojo, kad šis reisas jam gali būti paskutinis, tad jie kas kur nuvykę vogė ką galėjo. Prisimenu, pažįstami žmonės sako: "Žiūrėk, tavo laivynas prekiauja krevetėmis. O mes gauname pranešimus, kad laivai remontuojami, kad žvalgosi, kad nieko nesugauna. Išsiunčiau A. Narmontą pažiūrėti, nors skrydis kainavo 3-4 tūkstančius dolerių. Jis nuskrido, o mūsų kapitonas jo neįleidžia į laivą. Visur karaliavo netvarka.

Vyriausybei buvo pasiūlytas planas - palikti per dvidešimt laivų Baltijos ir Šiaurės jūrose, ir viskas. O su visais kitais skubiai reikėjo spręsti klausimus, nes jie kuo toliau, tuo labiau grimzdo į skolas. Planas Vyriausybei buvo pateiktas 1993-iaisiais. "Jūroje" tada dar dirbo 9 tūkstančiai darbuotojų ir beveik visi rusakalbiai. Tais metais kaip tik buvo išvedama sovietinė armija. Tad Vyriausybė pabijojo sumažinti laivų skaičių iki tokio kiekio, kad nekiltų skandalas ir neužtruktų armijos išvedimas. Kai to plano nepatvirtino, aš kitą dieną iškart padaviau pareiškimą išeiti iš darbo.

Šioje srityje buvo padaryta politinių klaidų. Bandžiau ką nors daryti, bet to niekam nereikėjo - nei ministerijoje, nei juo labiau įmonėje. Suirutė tęsėsi kelerius metus, ir visiems buvo gerai. O prie dvesiančio liūto ir šakalas atsėlina. Bet kuriuo atveju "Jūra" negalėjo išsilaikyti. Sovietmečiu statyti didžiuliai laivai nebuvo pritaikyti naujoms sąlygoms - sunaudodavo baisų kuro kiekį. Kai reikėjo tą kurą pirkti rinkos kainomis, prasidėjo sudėtingi dalykai. Juk iš tų didžiųjų laivų praktiškai nė vieno nebeliko ne tik Lietuvoje. Panaši situacija buvo demokratinėje Vokietijoje, Lenkija iš karto jų atsisakė. Tie visi laivai virto metalo laužu.

Tačiau dabar pripaišyti "Jūrai" tokią milžinišką skolą - visiškas absurdas. Manau, kad kai vyko įmonės bankroto procedūra, visi dokumentai buvo pateikti, visi balansai suvesti. Beje, buvo ir "Jūrai" skolingų firmų, kurios bankrutavo toje šalyje. Tai gal ir mes iškelkime pretenzijas Argentinai. Tikriausiai kokia nors avantiūristų kompanija vėl susigalvojo kokį nors reikalą prasukti, nemanau, kad būtų verta į tai reaguoti", - kalbėjo V. Trinkūnas.