"Jaučiausi kaip nuogas į dilgėlyną įmestas"

Lietuvos karinės jūrų pajėgos šiemet mini dvidešimties metų atkūrimo jubiliejų. Oficiali karo laivų flotilės įkūrimo data - 1992 m. liepos 4 d. Pirmasis atsikūrusios Lietuvos karo laivas - "Vėtra". Šiandien kalbiname pirmąjį jo vadą kapitoną R. Bilį, dar labai gerai prisimenantį šalies karinio jūrų laivyno kūrimo laikotarpį.

LAIVAS. Vienas pirmųjų Lietuvos karinių jūrų pajėgų laivų "Vėtra" 2008-aisiais virto metalo laužu. Redakcijos archyvo nuotr.

1992 m. birželio 15 d. R. Bilys kartu su laivu "Vėtra", būdamas jo kapitonu, iš Klaipėdos hidrometeorologijos observatorijos perėjo į Karines jūrų pajėgas (KJP), o į dimisiją pasitraukė 1997 m. irgi birželio 15 d. Išėjęs į atsargą, R. Bilys dar dirbo kompanijos "Towage &Marine Assistance" vilkike TAK-2, pastatytame 1940 metais, iki 2003 metų kovo 3 d. Paskui "užsidirbęs" infarktą išėjo į pensiją. "Vilkike pradėjau savo jūrinę karjerą, vilkike ir baigiau. Kariškis buvau lygiai 5 metus, galima sakyti, kūriau laivyną", - prisipažino R. Bilys, manantis, kad rusų laivai manevruodavo gražiau nei NATO.

2007 m. birželio 27 d. Lietuvos Vyriausybė patvirtino nutarimą perduoti laivą "Vėtra" Valstybės turto fondui. Pastarasis organizavo kelis jo pardavimo aukcionus. 2008 m. sausio 25 d. vykusiame aukcione laivas buvo parduotas UAB "Subare" ir tų pačių metų kovo 5 d. jai perduotas. Pastaroji laivą supjaustė kaip metalo laužą. Taigi 2008-aisiais "Vėtra" virto 600 t metalo laužo krūva.

Gyvenamoji vieta - laivas

R. Bilys 1960-aisiais baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą (dabartinė Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla). Tais laikais mokykloje buvo ir karinė katedra, rengusi karinių laivų minų traluotojus, tad jis gavo ir jaunesniojo leitenanto laipsnį. Po baigimo iškart buvo paskirtas dirbti į Okeaninio laivyno bazę.

1992-ieji. Rugpjūčio 4 d. vykusi ceremonija: pašventinti karo laivai, jų vadams (iš dešinės į kairę) Romualdui Biliui, Vytautui Mogeniui, Artūrui Aukštikalniui įteiktos laivo vėliavos.

Kadangi R. Bilys užsiiminėjo lengvąja atletika, priklausė miesto ir Respublikos maratonininkų rinktinėms ir buvo geras bėgikas, padedant treneriui siuntimas jam buvo perrašytas į buvusį žvejybos uostą. Ten jis susirado darbą vilkike "Burevestnik". Šiek tiek padirbėjo jūreiviu, bet greitai tapo šturmanu. Tame laive išdirbo iki 1966 metų. Kadangi neturėjo buto, gyveno laive, netgi jo pase kaip registracijos vieta buvo nurodytas vilkikas "Burevestnik". "Kartais su draugais kur ilgiau užsibūdavau, grįžtu, o namų nėra - išplaukę. Bet viskas buvo gerai - ir šilta, ir valgyti gaudavau", - prisiminė R. Bilys.

"Burevestnik" buvo pastatytas 1932 metais Gdanske (Lenkija) kaip gelbėjimo laivas. 1933-aisiais, tuo metu, kai jis dirbo kaip gelbėjimo laivas Archangelske, jame lankėsi net pats Josifas Stalinas. Kai R. Bilys pradėjo dirbti vilkike "Burevestinik", tarnybą jau ėjusiame Klaipėdos uoste, jame dar buvo lentelė su užrašu apie tokį reikšmingą įvykį. Dirbdamas uosto laive vaikinas buvo imamas į įvairius mokymus, tad užsidirbo kapitono leitenanto laipsnį.

ŠVENTĖ. 1993-1994 m. Po vainikų nuleidimo į jūrą per Jūros šventę iš laivo "Vėtra" išlipa amžinatilsį Lietuvos prezidentas A. Brazauskas.

1966-aisiais R. Bilys vedė, suprantama, laive gyventi nebegalėjo. Pasiprašė išleidžiamas metams į susivienijimą "Baltrybflot" šiek tiek užsidirbti, tačiau ten užsibuvo 12 metų, nes gana greitai tapo kapitonu. Susivienijimo laivai žvejojo Šiaurės jūroje, prie Norvegijos, o kai prasidėjo žvejybos gaubiamaisiais tinklais vajus - ir prie Amerikos, ir prie Kanados, bet daugiausia prie Afrikos krantų. R. Biliui buvo pasiūlyta padirbėti ir "Baltrybfloto" skyriaus viršininku. Tačiau maždaug po pusantrų metų prasidėjo jungimo vajus, į vieną bazę jungė susivienijimus "Okeanrybflot", "Baltrybflot" ir kitus - kūrėsi valstybinė žvejybos laivyno įmonė "Jūra".

Tada R. Bilys išėjo į Transporto laivyno bazę. Dirbo gamybiniame refrižeratoriuje "Pranas Zibertas" kapitono padėjėju. Kai atėjo eilė šį laivą remontuoti, jį norėjo skirti į laivą "Litkės sala", bet nepasisekė - gudresni kolegos aplenkė. Jis buvo paprašytas padirbėti inspekciniame banginių medžiotojų laive "Stremitelnyj" ("Veržlusis") ir padarė du reisus. Paskui žmona pradėjo sakyti, kad užteks plaukioti, tad 1974 m. vėl grįžo į žvejybos uostą ir dirbo gelbėjimo laive "Kagulas"(pastatytas Suomijoje 1956 m.) kapitono vyr. padėjėju, nors jau buvo kapitonas. "Kagulas" buvo senas laivas, kūrenamas anglimis, užtat netrukus buvo nurašytas. Tad R. Bilys 1978 m. pradėjo dirbti Klaipėdos hidrometeorologijos observatorijoje.

"Rudolfas" tapo "Vėtra"

Klaipėdos hidrometeorologijos observatorijoje R. Bilys iš pradžių dirbo laive "Okeanografas". Kai 1987 m. ir jis buvo nurašytas, observatorija iš tuometinio Leningrado gavo laivą "Rudolf Samoilovič", pavadintą garsaus mokslininko, dirbusio šiaurėje ant ledo lyties, garbei. Lietuvai atgavus nepriklausomybę šis laivas buvo pervadintas "Vėtra", o antrasis observatorijos turėtas laivas "Lev Titov" - "Vėju".

"Vėtra" buvo mokslinis laivas, dirbęs pagal sudarytą grafiką. Mokslininkai plaukti į jūrą labai norėdavo, nes tada už tai būdavo mokama valiuta. Beje, užsienyje tais laikais rusų mokslinis laivas buvo laikomas šnipų laivu. Norint jam užsukti į užsienio uostą pasiimti maisto produktų, reikėdavo mažiausiai bent prieš mėnesį apie tai pranešti. Kartą užtruko laivo remontas, o įplaukimas į Kylį (Vokietija) buvo užsakytas prieš mėnesį. Užtat "Vėtra" tiesiai iš Klaipėdos movė į Kylį niekur nesustodama, kad tik spėtų iki nurodyto laiko.

Išsikėlė Lietuvos vėliavą

Pasak kapitono R. Bilio, "Vėtra" buvo vienas pirmųjų laivų, kuriame buvo iškelta Lietuvos vėliava. Po 1990 metų darbo laivui daug nebuvo, o išlaikyti jį reikėjo, užtat observatorija jį kartais nuomodavo. Tad "Vėtra" plukdydavo žmones iš visos Lietuvos pirkti padangų, mašinų. Žmogus už kelionę turėdavo sumokėti apie 200 rublių ir apie 200 rublių papildomai, jeigu plukdydavosi mašiną. "Vėtra" pargabendavo kokią dešimtį mašinų - tiek tilpdavo denyje.

PAMOKOS. Štai tokios buvo pirmosios KJP uniformos. Kapitonas R. Bilys moko vairininką iš pirmojo šaukimo jūreivių.

Kartą 1990-ųjų vasarą "Vėtra" susiruošė plaukti į Vokietijos Noištato uostą. Klaipėdoje dar tebebuvo sovietų pasieniečiai ir muitininkai. Jie nenorėjo išleisti - esą plaukia lietuviai, tai netikrinsią ir neišleisią. Tačiau kapitonas R. Bilys pasinaudojo tuo, kad laivo dokumentai tada dar nebuvo perrašyti, juose nurodyta, kad laivas turi SSSR vėliavą. Galų gale pasieniečiai, nors ir burbėdami, išleido. Tik laivas išplaukė už uosto vartų, jame tuojau buvo iškelta Lietuvos vėliava, nors tokios teisės kapitonas, žinoma, neturėjo. O Noištatas "Vėtros" irgi nenorėjo įsileisti - manė, kad atplaukė rusai, o vokiečiai norėjo palaikyti Lietuvą. Bet paskui į "Vėtrą" atėjo ir to miesto meras, nes tai buvo pirmasis laivas, atplaukęs su Lietuvos vėliava.

Nei rusai puolė, nei ką

1992 metais pirmoje vasario pusėje "Vėtrai" reikėjo atlikti monitoringą Baltijos jūroje. Su ja išplaukė ir žvejybos apsaugos inspektorius. Laivas dirbo netoli Nidos, prie valstybinės sienos. Kadangi ten buvo žuvinga vieta, į ją landžiojo rusų laivai. Inspektorius ėmė juos vaikyti. Rusai pasišiaušė - esą kas čia tokie atsiradę, jie tuoj iškviesią savo kariškius, laivas būsiąs kaipmat areštuotas. Inspektorius, turėdamas teisę palaikyti radijo ryšį, savo viršininkui tuojau pranešė, kad rusai puola laivą.

Iš Liepojos buvo iškviestas pasieniečių kateris, su kuriuo "Vėtra", plaukdama per rūką namo, prasilenkė. Tačiau dėl to inspektoriaus skambučio viršininkui žinia pasiekė net Seimą, kad Lietuvą puola rusai, nors nieko panašaus nebuvo. Vos tik spėjo R. Bilys pasiekti krantą, jam buvo įsakyta tuojau pat eiti į besikuriantį Karinio jūrų laivyno štabą, tiksliau, pakrančių apsaugos štabą Liepų gatvėje, ir nubraižyti schemas, kurioje vietoje laivas buvo užpultas, kaip jis manevravo ir t .t. R. Bilui ilgai teko aiškinti, kad nieko tokio nebuvo.

Tos pačios dienos naktį, apie 23 val., R. Biliui paskambino observatorijos valdžios Vilniuje atstovas kartu su Zigmu Vaišvila. Kapitono buvo prašoma atvykti į Vilnių su visais dokumentais ir papasakoti apie incidentą. Teko ir Vilniui įrodinėti, kad niekas "Vėtros" nepuolė.

Nurodė, kur ieškoti laivo

Pasak R. Bilio, iš pradžių buvo planuojama kurti pakrančių apsaugos laivyną, tačiau pasirodžius Raimundui Baltuškai, vėliau ilgą laiką vadovavusiam KJP, visi reikalai pakrypo karinio laivyno naudai. Besikurianti pakrančių apsaugos institucija jau turėjo du kateriukus "Gintaras 1" ir "Gintaras 2". Dabartinėje karo laivų krantinėje tada jau stovėjo ir du buvę žvejybos laiveliai.

Nuvykęs į štabą aiškintis dėl neva rusų įvykdyto užpuolimo, R. Bilys sužinojo, kad kariškiams reikia laivų. Tada jis ir pasufleravo, kad observatorija jų turi ir nežino, ką su jais daryti. Paskui pranešė observatorijai, kad yra šansas atsisakyti laivo. 1992 m. gegužės 15 d. kariškiams buvo perduotas kateris "Vėjelis", kuriame dirbo Vytautas Mogenis, vėliau, R. Biliui išėjus į pensiją, tapęs "Vėtros" vadu, o birželio 15 d. - ir "Vėtra".

Dirbo uoliai

Taigi "Vėtra" pradėjo savo karinę tarnybą, tapo kariniu gelbėjimo, arba štabo, laivu. Su kapitonu R. Biliu perėjo pas kariškius ir kai kurie kiti įgulos nariai. Tiesa, daugelis rusakalbių nepanoro tarnauti Lietuvos kariniame laive, tad jūreivių jis neturėjo. Kariškiai parūpino porą jūreivių, įgula gavo ginkluotę - 8 kalašnikovo automatus.

Remonto ir "Vėtros" pritaikymo naujiems tikslams darbus, galima sakyti, atliko pati įgula. Laivo viršuje vietoj išardytų trijų kajučių atsirado karininkų kajutkompanija. Buvo įrengtas net liftas maistui iš apačioje esančio kambuzo paduoti, kad nereikėtų nešioti.

"Vėtra" dalyvaudavo įvairiuose mokymuose. Plaukdavo ir į Helsinkį (Suomija), ir į Bornholmą (Danija), ir į gelbėjimo bei naftos surinkimo pratybas, taip pat į Rygą, Taliną, Lenkiją, Vokietiją, Švediją bei Norvegiją. Laivas buvo pritaikytas ekspediciniams hidrometeorologiniams darbams, tad galėdavo paimti padoriai kuro ir vandens atsargų, tad per ilgiau trunkančias pratybas jis aprūpindavo vandeniu KJP fregatas. Kol pasieniečiai dar nebuvo įsigiję visų savo laivų, "Vėtra" patruliuodavo jūroje: kas dvi savaites būtinai, o kartais ir kas savaitę apiplaukdavo visą ekonominę zoną.

Tuo laikmečiu "Vėtrai" du kartus teko susidurti su bėgliais. Žinia, ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos sienos buvo skylėtos. Kartą plaukė rusų žvejybos laivelis su pabėgėliais iš Latvijos, sugedo, davė SOS, teko plaukti jam į pagalbą. Kitą kartą niekas nepastebėjo, kaip iš Klaipėdos uosto išplaukė laivelis su pabėgėliais, tačiau už 100 jūrmylių sugedo jo variklis. Laivą pastebėjo žvejai, ir "Vėtra" buvo išsiųsta parvilkti jo į Klaipėdą. Jame buvo 34 žmonės ir vaikų, tad "Vėtros" virėjas išvirė jiems arbatos. Beje, pabėgėlius tąkart plukdė buvęs R. Bilio padėjėjas, kurį laiką ėjęs šias pareigas "Vėtroje". O po kurio laiko jis buvo pasodintas į Danijos kalėjimą už pabėgėlių plukdymą.

Vėliau Lietuvos kariškiai ėmė abejoti, ar jie teisingai daro gaudydami tuos pabėgėlius, mat paskui atsikuriančiai valstybei reikia juos išlaikyti.

Būdavo kaprizingų karininkų

"Vėtros" įgulą sudarė per 30 narių. Šiame laive buvo priiminėjami svečiai. Pasak R. Bilio, jų tais laikais būdavo nemažai - delegacijos atvažiuodavo pasižiūrėti į Lietuvą, per savaitę būtinai viena ar dvi apsilankydavo, pasirodė ir visų NATO šalių atstovai. Pinigų pirmaisiais savo gyvavimo metais KJP ne per daugiausiai turėjo, svečius vaišinti restoranuose neįstengė, tik išskirtiniais atvejais, tad dažniausiai juos vesdavo pietauti į laivą.

"Mums skirdavo papildomai pinigų žmonių maitinimui, bet, žinoma, jų neužtekdavo. Ypač trūkdavo gėrimams. Tuometinis KJP vadas Raimundas Baltuška buvo beveik abstinentas. Atvažiuoja pietauti admirolai, juk reikia ir vyno taurės, ne tik mineralinio vandens... Ką darysi, pirkdavau už savo. Vos ne prie kiekvieno svečio pastatydavome po asmeninį padavėją jūreivį. Turėjome vieną vaikiną, baigusį restoranų padavėjų kursus. Jis mokydavo, kaip reikia aptarnauti aukštus viršininkus", - prisiminimais dalijosi R. Bilys.

Pirmas oficialus Lietuvos karo laivų "Vėtros" ir fregatos "Aukštaitis" vizitas vyko 1993-aisiais gegužę Karlskronoje (Švedija). 1996-aisiais vyko didelės tarptautinės pratybos ir "Vėtra" atliko štabo laivo funkciją, tad jame buvo 10 NATO karininkų. "Oi, tada kad privargom. Anglų kalbos žinios ne kažin kokios, o prie stalo juk nesėdėsi užsičiaupęs. Dar vienas buvo toks kaprizingas karininkas - tai jam tas, tai anas nepatinka. Dar ir vegetaras buvo. Reikėjo prikalbėti mūsų virėją daryti du antrus patiekalus. Vienas nori virtos, kitas keptos mėsos. Teko ir meniu spausdinti, kad pasirinktų, ką norės valgyti.

O kitą kartą po pratybų suėjo visi į mūsų laivą aptarimą daryti, kokie 30 žmonių. Tai juk reikėjo bent kava pavaišinti. Jaučiausi kaip nuogas į dilgėlyną įmestas. Būdavo, užsienyje mums reikia dalyvauti įvairiuose priėmimuose, o naktį gavus komandą peršvartuoti laivą. Šturmanų tada daug nebūdavo, dirbome dviese pasikeisdami. Sėdi kokiame priėmime, knapsi ir tik galvoji, kaip greičiau grįžti į laivą, gal gausi pamiegoti. Būdavo vargo tais laikais", - prisiminė R. Bilys.

Pasodino tarp admirolų

Kartą R. Biliui teko dalyvauti 10 dienų trukusiuose žmonių gelbėjimo ir paieškos kursuose - reikėjo gelbėti žvejį, tempti nuo seklumos. Juose dalyvavo labai daug karininkų - rumunai, lenkai, bulgarai, rusai ir kt. Tada R. Bilio, kaip karo laivo vado, laipsnis buvo jūrų kapitonas, kuris užsienyje prilygsta sausumos pajėgų pulkininko laipsniui. Tik vėliu susizgribta ir laivų vadams jau buvo suteikiamas komandoro leitenanto laipsnis kaip ir dabar, o ne aukščiausias laipsnis iš aukštesniųjų karininkų, koks yra jūrų kapitonas.

Buvo gegužės 8-oji. NATO admirolas visus kursų dalyvius vaišino vakariene, kuri prasidėjo 18.45 val., nes Anglijos karalienė tuo metu kelia taurę už Antrojo pasaulinio karo pabaigą. R. Bilį anglai pasodino prie admirolo iš vienos pusės, iš kitos pusės prie jo buvo pasodintas rusų pasieniečių generolas. "Sėdžiu tarp dviejų aukšto rango karininkų. Tas admirolas žiūri, kad pas mane tik trys antsiuvai, o ne keturi. Atsiprašiau, paaiškinau, kad mano šalyje taip sugalvota. Paskui pakeitė man tuos antsiuvus.

O šiemet vasarį iš Vilniaus gavau krašto apsaugos ministrės sveikinimą su Kariuomenės diena ir į mane kreipiamasi kaip į jūrų kapitoną. Aš juk buvau viso labo tik komandoras leitenantas. Matyt, Vilniuje, ministerijoje, to apsirikimo taip niekas ir neištaisė. Pagalvojau, paprastiems kariškiams tokių sveikinimų turbūt niekas nesiuntė, tad aš jį gavau nepelnytai.

Tikroje kariuomenėje tarnavau iki 1995 metų birželio 15 d. Paskui mane atleido dėl amžiaus ir tada jau buvau priimtas kaip laisvai samdomas su teise dėvėti uniformą. Man suteikė jūrų kapitono laipsnį ir išleido į atsargą. Niekas lyg ir nepasikeitė, bet aš jau buvau kaip atsargos karininkas. Todėl, matyt, pas juos taip ir likau jūrų kapitonas", - pasakojo R. Bilys.