Istorija: kontrabandininkų siaubas - "Prezidentas Smetona"

Tai, kad Pasienio policijai kovai su kontrabanda jūroje buvo nupirktas karo laivas, buvo didelis atsargos pulkininko leitenanto Igno Musteikio nuopelnas.

Jis 1924 m. gruodžio 15 d. buvo paskirtas Klaipėdos krašto valstybinės policijos vadu. Eidamas šias pareigas I. Musteikis parodė daug iniciatyvos ir ryžto kovodamas su Klaipėdos krašte nuo seno klestinčia didelio masto kontrabanda, ypač spirito, gabenamo jūra iš Vokietijos. Jis pasiūlė įsigyti karo laivą veiksmingesnei kovai su kontrabanda jūroje.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, Antanui Smetonai tapus Lietuvos prezidentu, I. Musteikis buvo paskirtas vidaus reikalų ministru.

1927 m. balandį jis su specialistais išvyko į Vokietiją apžiūrėti numatyto pirkti karo laivo kovai su kontrabanda jūroje. Nors, vykdant Versalio taikos sutarties sąlygas, laivas stovėjo be ginkluotės, tačiau kaina buvo prieinama ir jau tais pačiais metais laivas prisišvartavo Klaipėdos jūrų uoste.

Jis buvo pavadintas „Prezidentas Smetona“. Tai 1917 m. statybos vokiečių minų gaudytojo klasės laivas, varomas dviejų 1000 AG galingumo garo mašinų, galintis išvystyti 17 mazgų greitį. Laivo ilgis – 60 m, plotis – 7,4 m, grimzlė – 2,2 m, laivo įgula – iki 76 jūrininkų. Sutarta laivo kaina buvo 289 tūkst. Lt.

Beveik visą laiką, kol laivas priklausė Pasienio policijai, jam vadovavo kpt. Antanas Kaškelis. Nuotraukoje jis - pirmas iš kairės, greta - švedų karo laivyno atašė Pabaltijo valstybėms kpt. ltn. Nordgvenas ir kpt. Saunoris.

Pirmąjį kovos krikštą pasieniečių laivas ir jo kapitonas gavo sulaikant laivą „Hassan Bier“, plaukusį su Turkijos vėliava ir gabenusį 35 tūkst. litrų kontrabandinio spirito.

Pradėjęs kovą su kontrabanda jūroje Pasienio policijos laivas „Prezidentas Smetona“ pastebimai suvaržė kontrabandininkų siautėjimą. Jei anksčiau pasieniečių naudotas vokiečių gamybos motorlaivis „Savanoris“ jūroje galėjo išvystyti 8–10 jūrmylių greitį per valandą, tai kontrabandininkų laivai, galėdami plaukti 14–18 jūrmylių per valandą greičiu, visai nebijojo pasieniečių persekiojimo.

Kadangi iki karinio laivo įsigijimo pasieniečių laivai nebuvo tinkamai apginkluoti ir apšarvuoti, tai kontrabandininkai nevengė įsivelti ir į susišaudymus.

1927 m., pradėjęs kovinį budėjimą, „Prezidentas Smetona“ laukdavo vadovybės nurodymo išplaukti į jūrą ir ten veikdavo pagal gautus duomenis arba pagal susiklosčiusią padėtį. Pirmaisiais metais laivas, išplaukęs į jūrą su kovine užduotimi, išbuvo ten 50 val. ir 28 min.

1928–1930 m. įvyko persilaužimas kovoje su kontrabanda jūroje. Ilgiausiai išbūta jūroje 1928 m. – daugiau kaip 463 val., 1929 m. – daugiau kaip 212 val., 1930 m. – apie 114 val.

Naudojant šį laivą paaiškėjo ir jo neigiamos savybės. Pirma, menkas manevringumas. Antra, prieš išplaukiant reikėjo laiko paleisti garo mašinai (teko intensyviai kūrenti pakurą, kol pakils garo spaudimas). Trečia, apie išplaukimą į atvirą jūrą laivas „pranešdavo“ kontrabandininkams juodu dūmų stulpu, kylančiu iš kamino. Laivo greitis buvo gerai žinomas visiems kontrabandininkams, kurie, įvertinę savo laivų galimybes, sugebėdavo laiku pasitraukti į nepavojingą atstumą.

Be to, pasieniečių laivo išlaikymas brangiai kainavo. Plaukdamas kreiseriniu (vidutiniu) greičiu, „Prezidentas Smetona“ per valandą sudegindavo apie vieną toną akmens anglies. Persekiojant kontrabandinį laivą ir įjungus maksimalų greitį, tekdavo sudeginti dvigubai daugiau kuro. Aptarnauti laivą galėjo tik parengtas ekipažas, turintis tinkamą išsilavinimą.

Visa tai turint omenyje, 1933 m. Vidaus reikalų ministerija nutarė laivą „Prezidentas Smetona“ perduoti kariuomenei. Tačiau prieš šį perdavimą buvo nuspręsta įsigyti keturis manevringus, greitus motorlaivius, kurie galėtų sėkmingai kovoti su kontrabandininkais jūroje.

„Prezidentą Smetoną“ pakeitė Klaipėdos laivų statykloje „Lindenau“ užsakyti motorlaiviai. „Aitvaras“ ir „Žaibas“ buvo pastatyti 1932 m. Jie turėjo 12,5 m ilgio ir 3,5 m pločio ąžuolinius korpusus, 40 AG dyzelinius variklius.

Motorlaivis „Šaulys“, pastatytas 1933 m., turėjo plieninius denį ir korpusą, buvo skirtas kovai su kontrabandininkais Baltijos jūroje.

Šie trys motorlaiviai buvo apginkluoti 37 mm artilerijos pabūklais ir dviem kulkosvaidžiais.

Ketvirtas motorlaivis, pastatytas 1933 m., pavadintas „Partizanu“. Tai buvo 22,5 m ilgio ir 4,5 m pločio pasienio apsaugos kateris plieniniu korpusu ir deniu, su dyzeliniu 200 AG varikliu. Apginklavimas – du greitašaudžiai 37 mm artilerijos pabūklai ir trys kulkosvaidžiai.

Parengta pagal monografiją "Lietuvos valstybės sienos apsaugos istorija"