Iš sovietmečio pabėgo jachta įveikęs Atlantą

Belieka tikėtis, kad Lietuvos marinistikos žurnalistų klubo "Marinus" pastangomis išleista žurnalisto Arnoldo Čaikovskio knyga "Buriuotojo svajonių paukštė. Kaip lietuvis Bronislovas Rožinskas su lenkais perplaukė Atlantą" paspartins tokio knechto, nors, pasak legendinės jachtos "Lietuva" kapitono Stepono Kudzevičiaus, turi būti ne knechtas, o "tumba", atsiradimo reikalus.

Knyga jūrinei visuomenei pristatyta praėjusį penktadienį. Jos autorius A. Čaikovskis, gimęs Klaipėdoje, buvęs neaktyvus klubo "Marinus" narys, mirė 2010-aisiais Vilniuje bedirbdamas prie šio savo kūrinio. Apie žygį 1962-1963 metais, t. y. "Geležinės uždangos" laikotarpiu, jis sužinojo iš B. Rožinsko dukros Nijolės Rožinskaitės-Zelvinder ir negalėjo patikėti, kad tais laikais lietuvis galėjo pasiekti Amerikos krantus. Pirmą straipsnį apie šį žygį A. Čaikovskis parašė 1993-iaisiais.

"Marinus" klubas rankraštį būsimai knygai gavo iš A. Čaikovskio dukros Džinos Kasperavičienės. Jį sudarė 52 nuotraukos ir 90 puslapių apybraiža. Klubo nariams Gediminui Pilaičiui ir Vidmantui Matučiui teko įdėti daug darbo, kol visa ta medžiaga pavirto 296 puslapių knyga, kurioje yra 160 nuotraukų. Rengiant ją labai daug prisidėjo Lietuvos jūrų muziejus, jo istorikas Romaldas Adomavičius, panaudota nemažai muziejaus archyvų medžiagos.

B. Rožinskas atliko žygdarbį, prilygstantį Stepono Dariaus ir Stasio Girėno "Lituanicos" skrydžiui, bet Lietuva apie jį ilgai nieko nežinojo. Knygos autorius kelia klausimą, kodėl lietuviai vienus išaukština, o kitų net neprisimena.

Vienas plaukti negalėjo

Atlikti žygį per Atlantą iš Lietuvos, iš Klaipėdos sovietmečiu nebūtų buvę įmanoma. Kaip B. Rožinskui vis dėlto pavyko įgyvendinti savo svajonę, kuriai ruoštasi ilgai ir slaptai? 1954 metais jis pasinaudojo galimybe ir repatrijavo į Lenkiją - iš pradžių į Poznanę, vėliau - į Ščeciną. Čia laivų statykloje jis pasistatė jachtą, į kurią sudėjo visus savo pinigus, už parduotą namą Trakuose. Vienas plaukti negalėjo, tad susirado tris buriuotojus lenkus, kurie visuose to meto dokumentuose įvardinami kaip Lenkijos gyventojai. S. Kudzevičiaus manymu, B. Rožinskas plaukė iš Lenkijos todėl, kad neturėjo kitos išeities norėdamas įgyvendinti savo svajonę.

Jachtos "Hermes II" kapitonas Bohdanas Dacko jau buvo bandęs specialiai tam pastatyta jachta atlikti žygį per Atlantą anksčiau, tačiau tąkart jam nepavyko. Žygį 1962-1963 metais lenkai laiko pirmu sėkmingu savo žygiu po karo per Atlantą ir visus nuopelnus priskiria kapitonui. Suprantama, apie Lietuvą ir lietuvį jie net neužsimena. Situacija išties buvo kebli. Į Ameriką atplaukė jachta su Lenkijos vėliava, laivo dokumentai lenkiški, lenkų įgula. Beje, pats B. Rožinskas turėjo Lenkijos pilietybę.

Jachta "Hermes II" iki Majamio nuplaukė per 8 mėnesius ir neklaidžiojo. Pinigų kelionei siuntė B. Rožinsko brolis Adolfas, tuo metu gyvenęs Amerikoje. Majamyje įvyko jaudinantis dviejų brolių susitikimas, kurie vienas kito nebuvo matę 20 metų. Lenkai iš Majamio grįžo atgal, o B. Rožinskas pasiryžo įveikti Panamos kanalą, per Ramųjį vandenyną nuburiuoti iki Kalifornijos.

Pasak G. Pilaičio, R. Rožinskas buvo kuklus žmogus, Atlantą perplaukė būdamas 50 metų, bet vandenyno nugalėtojo nevaidino. Amerikoje jis pasakė, kad atlikęs šį žygį lietuvių tautos garbei. Pasak istoriko R. Adomavičiaus, visų pirma jis plaukė pas šeimą, tačiau yra vertas įrašyti į Lietuvos buriavimo istoriją. Juk tą Ameriką jis galėjo pasiekti ir garlaiviu. Apie lietuvio B. Rožinsko idėją perplaukti Atlantą žinojo ir Lietuvoje, bet tik nedaugelis. Tai įrodo jo susirašinėjimas su klaipėdiečiu Zigmu Mačiuku. Po žygio B. Rožinskas gyveno Amerikoje ir mirė sulaukęs 74 metų.

Ne vien artojų tauta

Klaipėdos vicemeras Vytautas Čepas, perskaitęs tą knygą, atrado tris dalykus. Pirmas - lietuviai visą laiką veržėsi į jūrą, o valdžia visą laiką tam priešinosi. Antras - lietuviai didvyriu žmogų pripažįsta tik po jo mirties, trečias - lietuviai su lenkais nuo senų laikų vis pjaunasi.

Lietuvos buriuotojų sąjungos generalinio sekretoriaus Lino Tamkvaičio, kuris pats buriuoja nuo 1959 metų, teigimu, iki 1954 metų lietuviai galėjo buriuoti tik iki Kiaulės Nugaros salos, o pirmą kartą išplaukti į jūrą - tik 1964 m. Pasak jo, ir tai, kad tokia knyga atsirado dabar, irgi yra savotiškas žygdarbis. Jam buvo malonu ją pavartyti ir atrasti naujus Lietuvos buriavimo istorijos puslapius.

Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Petras Bekėža prisiminė, kaip jiems būdavę skaudu, kad visur, kur tik atplaukdavo jų laivas, jie buvo sutinkami kaip rusai. Anot jo, buriuotojai yra triskart jūrininkai, nes jie mažais laiveliais sugeba nuplaukti tolimus atstumus.

Tolimojo plaukiojimo kapitonas Sigitas Šileris prisiminė, kaip tais laikais žmonės bandė bėgti iš Sovietų Sąjungos. Ir iš jo laivo pabėgo jūrininkas. Laimė, jis buvo iš geros šeimos, antraip kapitonas nebūtų išvengęs nuobaudų. "Tai, kad mūsų kraštietis tais laikais sugebėjo perplaukti Atlantą, įrodo, kad lietuviai tikrai nėra vien tik artojų tauta", - kalbėjo S. Šileris.

Anot Klaipėdos uosto kapitono Adomo Aleknos, norint pasiekti tokią svajonę reikia net tik labai daug valios ir ryžto, bet dar ir sėkmės. Tais laikais be šiuolaikinių navigacinių priemonių perplaukti Atlantą tikrai nebuvo lengva.