Dujų terminalas: nuo laivo spalvos iki statybų pradžios

Šio mėnesio pradžioje AB "Klaipėdos nafta" pasirašė plaukiojančios suskystintų gamtinių dujų saugyklos su dujinimo įrenginiu (laivo-saugyklos) išperkamosios nuomos sutartį su gamintoju - kompanija "Hoegh LNG". Pasak "Vakarų ekspreso" kalbinto "Klaipėdos naftos" generalinio direktoriaus Roko Masiulio, ši sutartis tarsi įrodymas, jog SGD terminalo projektas yra negrįžtamas (plaukiojanti saugykla yra bene svarbiausia infrastruktūros dalis įgyvendinant SGD terminalo projektą) ir darbai atliekami pagal numatytą planą.

Iki tol, kol realiai bus pradėtas statyti suskystintų gamtinių dujų terminalas, turi būti nueitas labai ilgas įvairių vertinimų ir procedūrų atlikimo "popierinis" kelias. Be teisės į žemę, jo statyba apskritai neįmanoma. Turint omenyje Lietuvos teisinę bazę, pasirodo, vienintelis paprasčiausias dalykas yra terminalo laivo-saugyklos įsigijimas.

Pasak UAB "Sweco Lietuva" viceprezidento Aido Vaišnoro, taip yra todėl, kad laivas nėra įrenginys, jis turi visai atskirą tarptautinį teisinį reguliavimą - laivus prižiūri tarptautinės klasifikavimo bendrovės. Laivas atplauks, prisišvartuos prie prieplaukos ir sumontuotais vamzdžiais pumpuos dujas į krante esantį dujotiekį. Kitas dalykas, jeigu būtų buvę nuspręsta statyti stacionarų terminalą su talpyklomis, su išdujinimo įranga krante. Tada projektavimas, derinimas truktų dvejus ilgus metus.

Manoma, kad Klaipėdos uoste terminalą pastatyti yra paprasta, nes realiai reikalingi tik du statiniai, t. y. prieplauka, prie kurios galėtų stovėti laivas-saugykla, ir dujotiekis, kuriuo šis laivas galėtų pumpuoti dujas į krantą, į magistralinį dujotiekį.

Reikalingos procedūros

Pirmo etapo metu buvo parengtas suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo plėtos planas ir strateginis pasekmių aplinkai vertinimas, nustatytos dvi alternatyvios terminalo statybos vietos: prioritetinė - pietinė Klaipėdos uosto dalis, akvatorija prie Kiaulės Nugaros salos (tai paprastesnis ir pigesnis variantas, nes uosto kanalas beveik pritaikytas laivams dujovežiams, kurie atgabens dujas į laivą-saugyklą, plaukti), alternatyvinė - atvira jūra priešais Būtingės naftos terminalo plūdurą. Pastarasis variantas sudėtingesnis, nes pati laivo-saugyklos prieplauka turėtų būti atviroje akvatorijoje apie 7-8 km nuo kranto ir dar reikėtų statyti bangolaužį, apsaugantį ją.

Apie SGD terminalo statybos pradžią, neatlikus poveikio aplinkai vertinimo (PAV), neturint teritorijų planavimo dokumento, negali būti nė kalbos. Šiuo metu jau atliekamas SGD terminalo statybos PAV, nagrinėjantis abi vietas. PAV procedūros turi atsakyti į klausimą, ar planuojamo statyti terminalo, turint omenyje ir jam reikalingą dujotiekį, ūkinė veikla yra leistina pasirinktoje vietoje, kokie bus apribojimai, pavyzdžiui, negalima statyti tada, kai migruoja žuvys, žemės negalima kasti tada, kai auga tam tikri augalai ir t. t.

Kitas žingsnis - teritorijų planavimas, kitaip sakant, teisės į žemę nustatymas. Tai yra planuojama jau konkrečiuose žemės sklypuose, kuriuos valdo savininkai. Turi būti gauta teisė pasinaudoti jų žeme. Ji suteikiama per teritorijų planavimo procedūras.

Kai gaunama teisė į žemę, kitas etapas - statyba, kuri prasideda techninio projekto rengimu. Statybos leidimą galima gauti tik suderinus techninį projektą ir turint teisę į žemę. O tada rangovai turi teisę pradėti kasti žemę ir rengti infrastruktūrą.

Pasibaigus statybos etapui objektas turi būti pripažintas tinkamu naudoti, t. y. kad prie prieplaukos gali švartuotis laivas, elektros kabeliai yra tinkami elektrai perduoti ir kt. Kai tai pripažįstama, tada galima pereiti į objekto eksploatavimo etapą.

Planavimo lygmenys

Objektų statybos planavimas gali būti vykdomas trimis lygmenimis. Vienas jų yra nacionalinis lygmuo, kai planuojant atsižvelgiama į visos Respublikos bendrąjį planą. Pavyzdžiui, gali būti nacionalinio lygmens vėjo jėgainių dėstymo schema, šiuo metu rengiamas nacionalinio lygmens planas Visagino atominei elektrinei dėl stambiagabaričių krovinių gabenimo, nes jie judės per visą Lietuvos teritoriją.

Antras lygmuo yra regioninis - kai planuojami objektai, kurie gali būti kelių savivaldybių teritorijose. Tokį planą paprastai tvirtina pagal kompetenciją ar susisiekimo, ar energetikos ministras, arba abu. Jeigu rengiamas savivaldybės lygmes specialusis planas, tai reiškia, kad objektas statomas tik vienos savivaldybės teritorijoje. Pastaruoju atveju tokį planą tvirtina pati savivaldybė.

Regioninis spec. planas

Kartu su atliekamu PAV šiomis dienomis UAB "Sweco Lietuva" pradėjo rengti ir regioninio lygmens SGD terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialųjį planą, kuris turi būti baigtas kitų metų kovą. Jis rengiamas abiems SGD terminalui numatytoms vietoms. Paprasčiau pasakius, ir viena, ir kita vieta bus išanalizuotos teritorijų planavimo atžvlgiu.

Jeigu SGD terminalui bus pasirinkta pietinė Klaipėdos uosto dalis, uostas yra miesto teritorijoje, dujotiekis eis per miesto teritoriją, išeis į rajono teritoriją ir baigsis ties esančiu magistraliniu dujotiekiu. Būtingės varianto atveju tai bus teritorinė jūra, t. y. Lietuvos valstybės nuosavybė, vamzdynas išeis į Palangos miesto savivaldybės teritoriją ties Būtingės terminalu, į Kretingos savivaldybės teritoriją iki magistralinio dujotiekio, kur jau Klaipėdos rajono teritorija.

Nors niekas neslepia, kad prioritetinė vieta yra Klaipėdos uostas, nes jame pastatyti terminalą inžineriniu požiūriu kur kas paprasčiau, tačiau jame yra daugiau pavojų ir daugiau rizikos. Statant Būtingėje atsiranda gana daug papildomų procedūrų. Dviejų alternatyvių SGD terminalo vietų skirtumas teritorijų planavimo atžvilgiu dar nėra nustatytas. Turi būti išnagrinėti ir gamtiniai, ir teritoriniai apribojimai, nustatyta, kiek reikės papildomai atlikti vertinimų, kiek iškelti gyventojų ir t. t. Kai bus žinoma gana tiksliai, kuo skiriasi abu variantai, turint omenyje ir kainą, ir įgyvendinimo laikotarpį, ir kitus aspektus, tada bus galima pasakyti, kuri vieta yra geriausia. Iki to laiko, kol liks vienas teritorijos variantas, pasak A. Vaišnoro, dar praeis ne vienas mėnuo.

Svarbu suderinti interesus

Rengiant specialųjį regioninio lygmens SGD terminalo planą bus vertinama, kaip vienoje ar kitoje vietoje turi atsirasti SGD terminalas ir su juo susijusi infrastruktūra - aukšto slėgio vamzdynas, eisiantis per tam tikrą teritoriją. Šio proceso metu turima atsakyti į klausimą, kurioje vietoje turi eiti vamzdynas, kad atitiktų galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, apribojimus, specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas ir, kas labai svarbu, - turi būti suderinta daugybė interesų. Kitaip sakant, terminalas, vamzdynas, kita infrastruktūra turi būti projektuojami turint omenyje konkrečią žemėvaldą, infrastruktūrą, kaimynus. Kiekvienas atsirandantis naujas objektas, ar tai būtų geležinkelis, ar terminalas, ar vamzdynas, lemia tam tikrus apribojimus tame sklype, kuriame jis yra projektuojamas. Tie žmonės, per kurių teritorijas eis dujotiekis, turi žinoti, kad ant vamzdžio namo nepastatysi.

"Teritorijų planavimo procedūra nėra planavimas kur noriu, tai optimalaus sprendimo suradimas ir interesų suderinimas. Rengiant teritorijų planavimo dokumentą iniciatorius arba statytojas susitaria su žemės savininkais, kad jų žemėje atsiras koks nors objektas, pavyzdžiui, vamzdynas. Teritorijų planavimo procedūra yra planavimas, po kurio seka susitarimas su žemės savininkais dėl vadinamojo servituto, t. y. teisės pasinaudoti jų žeme", - aiškino A. Vaišnoras.

Kad nebūtų jovalo

Šiuo metu regioninio lygmens SGD terminalo specialaus plano rengėjai atlieka esamos padėties analizę. Tam, kad būtų galima rengti specialųjį planą, reikia susirinkti planavimo sąlygas. Pasak A. Vaišnoro, SGD terminalo atveju yra gana daug planavimo subjektų - tai ir ministerijos, kurios turi planuojamoje teritorijoje įvairių interesų, ir savivaldybės, ir tinklus eksploatuojančios įmonės, ir kt.

Kitas žingsnis - susirinkti išrašus apie teritorijų planavimą. Planuojant būtina atsižvelgti į šiuo metu galiojančius sprendinius, t. y. susipažinti, koks yra Respublikos bendrasis planas, savivaldybių bendrieji planai, patvirtintos planavimo schemos ir pirmieji detalieji planai.

Kitas dalykas - iš savivaldybių renkama informacija apie išduotas sąlygas. Galbūt jau planuojamos gatvės, geležinkeliai, elektros perdavimo linijos, į ką planuotojas, einantis iš paskos, privalo atsižvelgti. Pasak A. Vaišnoro, jeigu į tai nebūtų atsižvelgiama, tai teritorijų planavimo srityje būtų jovalas.

Anot jo, rinktinos informacijos yra gana daug ir įvairios. Klaipėdos miestas ir Klaipėdos rajonas turi teritorijų planavimo bazes, kompiuteryje galima matyti, koks sklypas kokį statusą turi, tačiau Kretingos rajonas neturi nieko, tad gauti informaciją nebus lengva.

Teritorijų planavimo galimybes dar reikės suderinti su PAV, parodančiu, kur tikrai negalima nieko daryti arba kokie būtų apribojimai, galimybėmis. Pasak pokalbininko, atmetimo būdu einama prie geriausio sprendimo, kuris būna koncepcinio pobūdžio.

Jeigu netiktų abu variantai?

Paklaustas, o kas būtų, jeigu po to, kai bus baigtas PAV, paaiškėtų, kad tokio terminalo negalima statyti nei Klaipėdoje, nei Būtingėje, A. Vaišnoras atsakė: "Tikimybė, kad vieta būtų netinkama nei ten, nei ten, yra tik dešimtosios procento dalys. Technologijos šiais laikais leidžia padaryti labai daug ką - ir užtikrinti daugelio reikalavimų vykdymą, ir padidinti apsaugą, ir minimizuoti riziką. Tačiau reikia suprasti, kad reikalavimų griežtinimas, unikalių sprendimų priėmimas kainuoja. Pagerinimas kiekvienu atveju pabrangina projektą. Žinoma, yra privalomi reikalavimai, absoliutūs standartai, tarptautinės normos, aplinkosaugos reikalavimai, kurie nekvestionuojami. Jų nevykdyti negalima. Priešingu atveju projektas bus niekinis, nes nebus gautas leidimas statyti. Įvykdžius pagrindinius reikalavimus, jau galima kelti klausimą, ką galima dar geriau padaryti. Tačiau norint priimti dar geresnį sprendimą, būtina atsakyti į klausimą, kiek galima tam skirti pinigų. Idealus sprendimas gali tapti neįperkamu ir nebereikalingu. Užtat reikia ieškoti protingo minimumo."

Vertinama visais aspektais

A. Vaišnoro teigimu, ar terminalo, ar vėjo jėgainės, ar kito svarbaus objekto statyba prieš tai yra įvertinama visais įmanomais pjūviais ir būdais - ne tik rizikos, bet ir vizualinio poveikio požiūriu. SGD terminalo atveju vertinama rizika, jeigu įvyktų gaisras, vėjo jėgainių - labiausiai bijoma triukšmo. Terminalo atveju triukšmas būtų laivo viduje, o kai laivas plaukia uostu, didelio triukšmo nėra.

Nesvarbu, kad laivas-saugykla stovėtų uoste, kuriame šiaip ar taip plaukioja laivai, vis tiek norima, kad saugyklos vizualinis poveikis būtų kuo mažiausias. Todėl buvo diskutuojama ir su kraštovaizdžio ekspertais, nes šalia yra Kuršių nerija, saugotina teritorija. Buvo atliktas eksperimentas, siekiant išsiaiškinti, kokia spalva nudažius laivo bortus, jis gražiai atrodytų uoste. Buvo kaitaliojamos jo bortų spalvos - ir žalia, ir mėlyna, ir pilka, kad laivas neatrodytų toks didžiulis ir nebūtų labai į akis krentantis akcentas. Paprastai laivai dujovežiai yra oranžinės spalvos, kad juos būtų galima iš toli matyti, nes jie gabena krovinį, kuris yra koncentruota energija.

Atliekant vizualinio poveikio vertinimą, žmonės fotografavo būsimo terminalo vietą iš įvairiausių pusių - tiek iš Kuršių nerijos, tiek iš Smeltės pusiasalio, tiek iš Klaipėdos. Pasak A. Vaišnoro, paaiškėjo, kad mieste praktiškai nėra vietų, iš kurių matytųsi terminalo vieta. Jis matomas tik iš uosto arba plaukiant laivu.

Viešumas privalomas

UAB "Sweco Lietuva" yra pasamdžiusi nemažai įvairių sričių mokslininkų ir profesorių, tarp jų ir išmanantys kraštovaizdžio dalykus. Žmonėms kyla įvairių klausimų, pavyzdžiui, ar terminalas nesukels krantų erozijos, ar nedings žuvys ir t. t. Specialistai bando atsakyti į visus klausimus.

Kitų metų kovą, kai bus baigtas rengti specialusis regioninio lygmens SGD terminalo planas, jis bus pristatomas visuomenei privaloma tvarka. A. Vaišnoro teigimu, sprendžiami labai svarbūs visuomenei klausimai, ir jokių paslapčių negali būti. Anot jo, viešinti projektus reikia ne tada, kai jau priimamas sprendimas, kad bus daroma būtent taip, bet kai dar yra keli variantai. Pasak A. Vaišnoro, pats blogiausias dalykas viešinti tada, kai jau priimtas sprendimas, kai nebėra nei galimybės, nei laiko ką nors pakeisti. Be to, viešinimas ankstyvojo etapo metu duoda galimybę sužinoti tai, kas nežinoma.

Planuoja, projektuoja per 20 žmonių, tačiau jie gali ko nors nežinoti ir klysti priimdami vieną ar kitą sprendimą. Per viešus svarstymus tikimasi gauti kokios nors informacijos ar patarimų, kad neatsitiktų taip, jog dujotiekis bus suprojektuotas ant nepažymėto pilkapio. Kadangi jo nepatrauksi į šalį, ateityje tiesiant dujotiekį gali tekti apeiti pilkapį. Juo labiau kad informacijos apie kultūros paveldo objektus minėtose teritorijose nėra daug.