Atėję iš jūros (1)

Dainius Elertas, istorikas-muziejininkas

2012-02-07 16:44

Lietuvos piliečių savimonėje jūra pradėjo ošti vos ėmus rašyti patiems pirmuosius metraščius. Pateikiame legendinio lietuvių diduomenės protėvio Palemono atplaukimo iš Italijos aprašymą iš XVI–XVII a. sandūroje rašytos „Lietuviškos ir žemaitiškos kronikos“. Vertėme iš senosios gudų kalbos:

„Tuo metu vienas romėnų kunigaikštis, Palemonas [Палямон], Nerono pavaldinys, susiruošė su savo žmona ir vaikais bei pavaldiniais, su savo turtu. Su jais buvo apie penkis šimtus romėnų šlėktų, taip pat su žmonomis ir vaikais. Su savimi pasiėmę vieną astronomą plaukė laivais jūra. Ieškojo tinkamos vietos, kur galėjo apsigyventi ir surasti ramybę. O tarp tų šlėktų buvo keturios kilmingiausios giminės: pirmoji Kentauro herbo Dausprungo [Катовруса Доспронгус], kita Koliumnų herbo Prospero Sprimnus [Колюмнов Просперце Спримнус], Korsino [Корсинус] ir Ulijano [Улиянус], ir Rožės herbo Hektoro. Ir taip jie nemažai parų jūra plaukė, atvyko į Viduržemio jūrą [Межиземское море] ir pasiekė upę Kisagą [Кисага], o ta upe iki pačios jūros Okeano (gali būti Baltijos arba Venedų jūra). O jūra Okeanu nuplaukė upe iki Kurliandijos jūros [Корлянского моря vert. – Kuršių marios], kur Nemuno upė į tą jūrą įteka (netoli nuo Klaipėdos [Клойпеды] arba Lanelos [Ланела], pilių prūsus ginančių), kuri [vert. – Kuršių marios] įteka į Baltijos arba Venedų jūrą. O po to įplaukė į Kurliandijos arba Nemuno jūrą, kuri taip vadinama, nes Nemunas į tą Kurliandijos jūrą įteka dvylika atšakų, o kiekviena jų vadinama savaip. Tarp šių viena atšaka – Geksija [Гексия vert. – Гилия, Кгилья, Якгилия, Kilya t.y. Gilija] jie kilo aukštyn prieš srovę kol nuplaukė iki Nemuno galo bei pasiekė Dubysos upę [Дубасы]. Vykdami Dubysos upe aptiko prie jos aukštus kalnus ir puikiausius ąžuolynus, įvairia gausybe pripildytus, ir įvairiausiais žvėrimis: taurais, stumbrais, briedžiais, elniais, stirnomis, lūšimis, kiaunėmis, lapėmis, voverėmis, šermuonėliais ir kitų rūšių gyvūnija. Taip pat, ir žuvies didžiule gausa bei nuostabiomis jūrų žuvimis. Ir apsigyveno prie tų upių, Nemuno ir Dubysos, ir pradėjo daugintis. O ta vieta tarp upių jiems patiko ir praminė tą žemę nuo padaugėjimo – Žemaičių [Жъмонт].“

„Lietuviškos ir žemaitiškos kronikos“ kronikoje yra ir kita legendinių protėvių atvykimo iš Italijos versija. Mūsų išverstoje randame svarbius judėjimo žymenys: Italija – Viduržemio jūra – neidentifikuota Kisaga upė, kuria pasiekiama jūra Okeanas – Baltijos arba Venedų jūra – Kuršių marios – Nemuno delta – Gilijos upė – Nemunas – Nemuno ir Dubysos santaka. Išeitų, kad kronikininkas Palemono atvestuosius italus – romėnus įkurdino Seredžiaus apylinkėse. Kaip pažymima kolektyvinėje monografijoje „Seredžius“, ilgainiui šio miestelio gyventojai legendinio Palemono stovyklavietę susiejo su XIII a. piliakalniu prie Pieštvės upelio. Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomame Jono Mačiulio fonde esančiame Seredžiaus šv. Jono Krikštytojo bažnyčios 1779 m. gegužės 30 d. inventoriuje nurodoma, kad Palemono kalno apačioje („na placu pod gorą Pallamońską“) gyvena batsiuvys Jonas Poplavskis. Nuo 1825 m. Seredžiaus bažnyčios ir dvaro valdų dokumentuose piliakalnis vadinamas Palemono kalnu. Menotyrininkas Povilas Spurgevičius rado 1814 m. Seredžiaus miestelio inventorių, kuriame nurodytos 2 gatvės: Veliuonos ir Palemono. Susidomėjusiems siūlome palyginti Palemono kelius „Lietuviškos ir žemaitiškos kronikoje“ ir į lietuvių kalbą išverstoje XVI a. Bychovco kronikoje (Lietuvos metraštis, Vilnius, 1971).

Daug archaiškų bruožų išlaikiusioje Vedų kalboje žodis Kisaga reiškia katę... Tačiau kurią upę reikėtų tapatinti su „Lietuviškos ir žemaitiškos kronikos“ paslaptingąja Kisagą [Кисага]? O kur, stovėjo Prūsijos pilis Lanela? Tai dar ne visi kylantys klausimai. Todėl mitinio lietuvių diduomenės protėvio Palemono maršrutas skirtingų šaltinių duomenimis galėtų kelti įdomias diskusijas.

Paaiškinimai:

Pasakojimas apie italus ar romėnus davusius pradžią lietuviškai diduomenei laikomas XV – XVI a. LDK kronikininkų atsvara maskvėniškoje, lenkiškoje ir vokiškoje raštijoje skleidžiamas lietuvių valdovų kilmės versijas iš laukinių pagonių ar žemakilmių rusų pavaldinių. Jam darė įtakos lenkų XV a. istoriko Jano Dlugošo svarstymai apie romėnų bei lietuvių panašumą. Išsakyta nuomonė, kad valstybės branduoliu tapo Vilniuje įsikūrę išeiviai romėnai.

Kilmingiausių giminių herbai nuosekliau aptariami kituose šaltiniuose: Kentaurų, Kolonų, Ursinų ir Rosių. Išvertus šiuos pavadinimus iš lotynų kalbos, turėsime: Kentauro (Juodosios Rusios / Jotvos), Stulpų (Lietuvos), Meškos (Žemaitija) ir Rožės (Rusia) herbus. Kentauro herbas tapatinamas su vytimi arba šią mitinę būtybę fiksuojančiu kunigaikščių Alšėniškių herbu. Koliumnų, Kolonų arba Stulpų herbas tapatinamas su Gedimino stulpais.

Kurliandijos jūra vadintos Kuršių marios. Nuo Kurliandija lenk. Kurlandia, vok. Kurland – Kuršas.

Gilija viena iš pagrindinių Nemuno deltos šakų, kita – Rusnė.