Apie uostų ribas, Vitės kvartalą ir nuleistas padangas

Valentinas Greičiūnas puikiai prisimena, kaip buvo brėžiamos Klaipėdos miesto ir uosto ribos. Vyriausybė sudarė komisiją, kuriai vadovavo Henrikas Jackevičius, tuo metu buvęs Valstybinio plano komiteto pirmininko pavaduotojas. Tos komisijos narys buvo ir tuometinis Klaipėdos miesto vicemeras V. Greičiūnas.

"Brėžėme tas ribas labai įdomiai"

"Mes brėžėme tas ribas labai įdomiai. Paprastai jos eina palei krantą. Mes 20 metrų pločio ruožą nuo kranto palei visą rytinį Kuršių nerijos krantą iš Smiltynės pusės palikome, kad kas nors nesugalvotų be Savivaldybės žinios ką nors ten vystyti arba švartuoti laivus. Taip yra ir dabar - 20 metrų nuo kranto nepriklauso uostui", - pasakojo V. Greičiūnas.

Baigęs eiti uostamiesčio vicemero pareigas, V. Greičiūnas pradėjo vadovauti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai. Pasikeitus politiniams vėjams, buvo atleistas iš vadovo pareigų ir tapo direktoriaus pavaduotoju Šventosios uosto reikalams.

"Mes sudėliojome visas Šventosios uosto ribas, nurodėme ir rezervines teritorijas, t. y. parengėme Vyriausybės projektą. Jis buvo suderintas su Klaipėdos apskritimi, su Palangos savivaldybe, su Klaipėdos uosto direkcija. Visa ta dokumentacija su visomis ribomis, kurias turėjo tvirtinti Vyriausybė, buvo pristatyta Susisiekimo ministerijai. Tuo metu susisiekimo ministras buvo Rimantas Didžiokas, o tie popieriai taip ir užsiliko stalčiuje", - prisiminė pokalbininkas.

Vitės kvartalo istorijos

V. Greičiūnas puikiai prisimena ir Vitės kvartalo istoriją. "Aš visą laiką - ir būdamas miesto valdžioje, ir dirbdamas Uosto direkcijoje, maniau, kad teritorija iki Naujosios Uosto gatvės turi būti skirta jūrų prekybos uostui, dabar tai "Klasco", išplėsti", - sakė jis.

Jo teigimu, 1962 metais buvo priimtas LTSR ministrų tarybos nutarimas dėl jūrų prekybos uosto teritorijos išplėtimo. Norint tai padaryti, reikėjo atlikti didžiulius darbus. Tarp Senosios Uosto gatvės ir numatytos tiesti Naujosios Uosto gatvės buvo ir gyvenamųjų namų, ir Aklųjų kombinato cechelis. TSRS jūrų laivyno ministerija skyrė lėšų gyventojams iškeldinti ir naujai gatvei nutiesti.

V. Greičiūnas, Klaipėdos miesto vykdomajame komitete pradėjęs dirbti 1967 metais, dalyvavo vykdant tą programą ir sako, kad tas procesas vyko iki pat 1990 metų. "Kol negavome iš TSRS jūrų laivyno ministerijos lėšų, negalėjome iškeldinti gyventojų, kloti komunikacijų, pradėti tiesti gatvės", - prisiminimais dalijosi jis.

Pirmiausia buvo iškelti gyventojai. Tada paklotos visos naujos inžinerinės komunikacijos Naujojoje Uosto gatvėje. Teritorija iki tos gatvės turėjo atitekti jūrų prekybos uostui.

1990-aisiais, pasak V. Greičiūno, prasidėjo stumdymasis. Kai buvo nustatomos uosto ribos, kilo klausimų, kodėl reikia tą teritoriją atiduoti uostui. Nauja gatvė vis dėlto buvo nutiesta - tai šiandieninė Naujoji Uosto gatvė.

Po jūrų prekybos uosto privatizavimo tuometinis koncerno "Achemos grupė" vadovas amžinatilsį Bronislovas Lubys nupirko gabalą žemės, šiuo metu "Klasco" jame stato sandėlių ūkį. Paskui dėl to buvo kilęs didžiulis triukšmas. B. Lubys finansavo ir Naujojo Sodo gatvės pratęsimą iki Naujosios Uosto gatvės bei sumokėjo dalį pinigų, kad ta jūrų prekybos uosto išplėtimo programa būtų įgyvendinama toliau.

Seniau prie senosios ir naujosios gatvių buvo jūrininkų sanitarinė epideminė stotis. Kai iš jos išsikraustė darbuotojai, jos teritorija buvo tarsi pakibusi ore. Kai buvo nustatomos uosto ribos, ši teritorijos dalis nebuvo palikta uostui.

STATYBA. Po nepriklausomybės atgavimo uostas sparčiai plėtėsi - nuotraukoje užfiksuota 71-72 krantinės pirso statyba maždaug 1996 metais.

Kai V. Greičiūnas buvo "Klasco" vadovas, buvo skelbiamas sanitarinės epideminės stoties, kuriai buvo suformuotas ir tam tikras žemės sklypas, pardavimo konkursas. "Klasco" dalyvavo jame. Tačiau atsirado vienas dalyvis, už tą apgriuvusį pastatą pasiūlęs 3 milijonus litų. Tąkart konkursą jis laimėjo, bet vėliau nebepirko to laužo ir dingo. Galų gale pastatas buvo nugriautas, o tas kampas apželdintas. Pasak V. Greičiūno, iki šiol tas kampas priklauso Savivaldybei ir yra nei šioks, nei toks.

Kaip vicemeras tapo uosto vadovu

Kai Eugenijus Špėlys, pirmasis Uosto direkcijos vadovas, grįžo dirbti į žvejybos uostą, tuometinis susisiekimo ministras Jonas Biržiškis pradėjo kalbinti V. Greičiūną, tuometį Klaipėdos vicemerą, eiti Lietuvos jūrų direkcijos direktoriaus pareigas.

1991 metų pabaigoje situacija Savivaldybėje buvo ne pati geriausia - buvo labai kritikuojama jos vadovybė. 1992 metų sausio 31 d. keli Savivaldybės vadovai su meru Povilu Vasiliausku priešakyje atsistatydino, nes dirbti su Taryba jiems pasirodė neįmanoma.

V. Greičiūnas sutiko keisti pareigas. Nuo 1992 metų jis Uosto direkcijai vadovavo daugiau kaip 7 metus. Pirmoji jo darbo būstinė - tuometinės prekybos valdybos pastatas. Šiuo metu jame įsikūręs Klaipėdos apygardos teismas.

Uosto kapitono valdyba buvo atskira struktūra, nepriklausiusi Uosto direkcijai. Tais laikais Uosto kapitono valdyba išduodavo ir jūrininkų knygeles, ir laivus registruodavo, tad, pasak V. Greičiūno, ji gyveno geriau nei direkcija, turėjo gerą mašiną ir 2 kilogramus sveriantį nešiojamąjį telefoną.

1993 metų rugpjūtį direkcija inicijavo Vyriausybės nutarimą sujungti Uosto direkciją ir Uosto kapitono valdybą į vieną struktūrą. Tokį sprendimą priėmė Vyriausybė.

Direkcijai reikėjo perimti ir uosto rinkliavas. Tai buvo skausmingas dalykas. 50 proc. jūrų prekybos uosto pajamų sudarė pajamos, gautos iš uosto rinkliavų. Jo viršininkas tuo metu buvo Marius Eidukevičius. Protestuodamas jis su visais direktoriais nusprendė atsistatydinti. Tačiau atleistas buvo tik jis vienas, kiti liko. Buvo paskelbtas konkursas prekybos uosto vadovo pareigoms eiti, kurį laimėjo Sigitas Šileris.

Pirma transporto priemonė

Nepamirštamas ir pirmos Uosto direkcijos transporto priemonės įsigijimas. J. Biržiškis pasikvietė Stasį Dailydką, dabartinį AB "Lietuvos geležinkeliai" generalinį direktorių, tada kuravusį automobilių transportą, ir įpareigojo surasti direkcijai kokią nors mašiną. Šis skyrė kažkokiam kolūkiui dvejus metus nuomotą "Volgą". Kol V. Greičiūnas, pasiėmęs automobilį Vilniuje, nuvažiavo iki ministerijos, nuleido dvi padangas.

"Tas dvi padangas paskolino tuomet jau buvusi įkurta Kelių inspekcija. Nespėjom išvažiuoti iš Vilniaus, brūkšt, nuleido kitas dvi padangas. Mane veža V. Paulausko vairuotojas, bet domkrato neturime. Susiradome kažkokį servisą, pagelbėjo, vėl važiuojame. Po kurio laiko vėl nuleido padangas. O naktis. Stabdome mašinas. Kokie keturi vyrai sukibę pakėlėme tą "Volgą", užsidėjome atsarginį ratą. Šiaip taip pasiekėme Klaipėdą - ir vėl nuleido padangą. Vairuotojas gyveno prie "Vėtrungės". Sakau: "Tu čia gyveni, lipk, aš važiuoju be rato. Šiaip taip parbarškėjau iki savo namų. Su ta mašina tiek visokių įvykių buvo, galėčiau pasakoti ir pasakoti", - dalijosi prisiminimais pokalbininkas.

Tik po metų ministrui leidus direkcija nusipirko autobusiuką "Ford Transit".