Apie mistiškiausią ir keisčiausią žuvį mūsų krašte

Jaunoji menkės sesuo ir didžiausia žvejų mėgėjų gaudoma žuvis vasario mėnesį yra vėgėlė. Tai pati mistiškiausia ir keisčiausia žuvis mūsų krašte. Gaudoma tik vėlyvo rudens ir žiemos metu. Šaltą vandenį mėgstanti ir vasaros metu net nesimaitinanti plėšrūnė iš pažiūros yra tingi, nerangi ir lėta. Tačiau vėlyvą rudenį, nusileidus saulei ir pučiant šiaurės vėjui, kai dargana smelkia kiaurai ir visa, kas gyva, slepiasi nuo blogo oro, vėgėlė pakyla į medžioklę. Tas naktinis plėšrūnas pasižymi dideliu apetitu.

Medžioja ne tik žuvis, vandeninių vabzdžių lervas ar moliuskus, bet nebijo priplaukti prie stataus patvinusios upės kranto ir pašniukštinėti įkritusių į vandenį sliekų ar žiemoti besiruošiančių varlių. Laiko turi ji nedaug. Maitintis pradeda vandens temperatūrai nukritus žemiau +6C. Tai paprastai būna spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje, o neršia gruodžio pabaigoje ar sausio pradžioje. Iki tol jai reikia užsiauginti kuo daugiau svorio, nes neršto metu nebus laiko rūpintis maistu. Meilė yra meilė.

Tačiau po neršto alkis ją galutinai išveda iš proto. Kuršių mariose jos puola įvairiausią žuvų mailių, o ypatingai mėgsta neršti plaukiančias stintas. Įdomu yra tai, kad stintų tuntai skleidžia stuksėjimą primenančius garsus, kuriuos vėgėlė atpažįsta. Ataka prasideda nedelsiant. Ir visai nesvarbu, ar tai naktis ar diena, ar oras apsiniaukęs ar giedras.

Pavasarį nužydėjus alyvoms ir kai pušys barsto žiedadulkes, didžiosios vėgėlės traukia gilyn. Ten kur gausu povandeninių šaltinių, kur vėsu ir gaivu. Juk reikia ruoštis vasaros miegui.

Jūrų muziejaus blogas: http://jurumuziejus.blogas.lt/