Anapilin iškeliaudami kapitonai išsineša dalį istorijos

Anksčiau bent darbovietės pranešdavo apie garbaus žmogaus mirtį, o šiais laikais niekas nesirūpina informacijos skelbimu. Ir nekrologus ne visada spėjama išspausdinti laikraščiuose. Tokios mintys nedavė ramybės S. Šileriui po to, kai pernai Klaipėdos kapitonai išgyveno juodąją savaitę - vienas po kito mirė net trys kapitonai, kolegos nespėjo lakstyti į laidotuves. Visi trys buvo žinomi žmonės, daug nusipelnę Lietuvos laivynui.

Anapilin išėjo Ivanas Stasiukevičius (Ivan Stasiukevič), žymus žuvies pramonės veteranas, silkių ekspedicijos vadovas, komandavęs visam laivynui Atlante, buvęs ir pramoninės žūklės rajono viršininkas. Pasak S. Šilerio, paprastas žmogus, tikras žvejys. Anupras Stuokus (1939-2016 m. spalio 16 d.), dirbo iki paskutinės minutės būdamas AB "Limarko" laivininkystės kompanijos profsąjungos pirmininkas. Penktadienį dar buvo darbe, pirmadienį jau neatėjo, nes blogai pasijuto, antradienį paguldytas į ligoninę, o ketvirtadienį ištiko insultas, ir viskas.

Nebėra ir Jevgenijaus Kazakovo (Jevgenij Kazakov, 1932-2016 m.), nuolatos sakydavusio, kad jo geriausias laikas buvo tada, kai plaukiojo laivu "Žalgiris". Kai nebeplaukiojo, metėsi į sodininkystę ir buvo geras sodininkas.

Darbui atidavė 62 metus

Apie mirusį kapitoną A. Stuokų pasakojo jo dukra Svajonė, taip pat negalinti suprasti, kodėl mes labai greitai užmirštame žmones, taip sunkiai dirbusius jūroje. Jos tėvas darbui atidavė 62 savo gyvenimo metus.

BAZĖ. Plaukiojančiojoje bazėje "Palanga" Anupras Stuokus ėjo kapitono pareigas.

A. Stuokus buvo kilęs iš Darbėnų miestelio, Mažučių kaimo. Iš daugiavaikės šeimos, kurioje buvo septintas vaikas. Pradėjo dirbti būdamas 15-16 metų. Klaipėdoje baigė vakarinę mokyklą. 1962 metais baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, vėliau aukštąjį išsilavinimą įgijo ir Maskvoje, 1972 metais gavo tolimojo plaukiojimo kapitono diplomą. 1982 metais Kaliningrade baigė žuvies pramonės ir ūkio mechanikos institutą, kuriame studijavo ekonomiką ir maisto produktų pramonės organizavimą ir įgijo inžinieriaus ekonomisto kvalifikaciją.

1964 metais sukūrė šeimą. Su žmona Laima užaugino dvi dukras Vaivą ir Svajonę. Pora atšventė auksines vestuves. A. Stuokus labai didžiavosi savo trimis anūkais, nemažai gyvenime pasiekusiais.

Jis buvo ir miesto Tarybos narys, daug prisidėjo prie Žvejų rūmų, Jūrininkų ligoninės statybos. Visą gyvenimą buvo ištikimas jūrai ir jūrininkams. Kol leido sveikata, dirbo, jūroje, o po ištikusio infarkto, po 2001 metais atlikto šuntavimo operacijos gydytojai nebeleido plaukti į jūrą, tad teko likti krante ir rūpintis jūrininkais. Dirbdamas "Limarko" laivininkystės kompanijoje organizuodavo kalėdines, naujametines eglutes jūrininkų vaikams.

Visi panoro būti kapitonais

"Buvo šiltas, korektiškas, ramus žmogus. Nesu girdėjusi jo šaukiant. Visada atsisėsdavo, ilgai mąstydavo, o tada ką nors pasakydavo. Dažnai eidavau pas jį, kad padėtų spręsti matematikos uždavinius. Liepdavo man galvoti. Žinoma, pasiilgdavome tėvo, nes į jūrą išeidavo 6-7 mėnesiams. Anksčiau visada buvo ilgi reisai, ne tokie kaip šiais laikais.

Prisimenu, kaip tėtis atėjo į mano mokyklą su uniforma papasakoti apie savo profesiją. Bendraklasiai jį apipuolė, o jis labai gražiai pasakojo. Kai auklėtoja paklausė, kas norėtų tapti kapitonu, visi pakėlė rankas. Man buvo labai smagu.

Prisimenu, kaip mama susirgo, jis man supynė kasą, sesę nuvedė į darželį. Žinoma, mums tėvo buvo mažai. Jis visą laiką buvo jūroje. Mama dirbo 1,5 etato ir mus augino. Manau, mes tėčiui gėdos nepadarėme. Jis pats labai daug mokėsi ir mus to išmokė. Anūkė sakydavo: "Senelis - vaikščiojanti enciklopedija." Be to, jis labai mylėjo Lietuvą, atsisakė pasiūlymų padirbėti Vokietijoje", - prisiminė dukra Svajonė.

REFRIŽERATORIUS. Transportiniame refrižeratoriuje "Viktoras Jacenevičius" Anupras Stuokus ėjo kapitono vyriausiojo padėjėjo pareigas.

Pasak S. Šilerio, A. Stuokus buvo labai tvarkingas vaikinas, neskandalingas, visada vilkėjo balčiausiais marškiniais, nešiojo gražiausią kepurę, jo batai būdavo kruopščiausiai nuvalyti. "Jis buvo labai teigiamas ir organizuotas žmogus ir dirbo iki paskutinės minutės", - sakė S. Šileris.

Buvo geras kapitonas

"Anupras buvo mano bičiulis. Mes buvome bendraamžiai, aš jaunesnis pusę metų. Kartu baigėme Jūreivystės mokyklą ir kartu kapitonavome refrižeratoriniame laivyne. Jis buvo plaukiojančiųjų bazių kapitonas, aš iš pradžių buvau gamybiniame refrižeratoriuoje, o paskui dirbau transportiniuose laivuos.

A. Stuokus buvo puikus ir labai geros širdies žmogus. Niekada nepakeldavo balso, bet pats labai dažnai išgyvendavo dėl kitų žmonių problemų ir labai kankindavosi. Tas jo ramumas... Jis man sakydavo: "Tu nežinai, kiek man tai kainuoja. Į aplinką reaguodavo labai jautriai, bet tai slėpdavo. Visada atrodydavo šaltakraujiškas, nuolatos besišypsantis", - pasakojo tolimojo plaukiojimo kapitonas Ričardas Zažeckis.

MOKYKLA. Anupras Stuokus baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą.

A. Stuokus 2-3 metus dribo plaukiojančiosios bazės "Kovinė šlovė" kapitono vyr. padėjėju. "Tie, kurie dirbo tai laikais, žino, koks tai buvo pragariškas darbas. Įgula būdavo 250 žmonių. Gamybos reikalai daugiausia buvo kapitono prerogatyva, o jo vyr. padėjėjui reikėjo tvarkyti visą kitą ūkį. Jam teko rūpintis gyvenimo sąlygomis, maitinimu. Tekdavo išklausyti visas asmenines jūrininkų laimes ir nelaimes, nors tai ir buvo kapitono pirmojo padėjo sritis. Veiksmų šiais klausimais tekdavo imtis Anuprui, nes jo rankose buvo visi instrumentai, jeigu reikėdavo pagalbos", - pasakojo R. Zažeckis.

Į du reisus eidamas kapitono direktoriaus pareigas A. Stuokus plaukė su laivu "Nachičevanė". Kapitonu dirbo ir plaukiojančiojoje bazėje "Palanga" ir kt. laivuose. "Tais laikais būdavo gerai, jeigu laive nekildavo skandalo, nenutikdavo nelaimių, jeigu būdavo įvykdomas planas. Anupras buvo geras kapitonas ir vienas iš žinomiausių tais laikais teigiamų kapitonų", - kalbėjo R. Zažeckis.

EKVATORIUS. 1970-ieji. Plaukimo per ekvatorių šventė laive.

Jis sako, kad dabartiniam jaunimui nieko nėra įdomaus, nes jiems viskas padėta ant lėkštutės. "Mūsų laikais kiekvieno žmogaus svajonė buvo - patekti kur nors į užsienį. Mes, jūrininkai, turėjo artimiausią kelią tai padaryti. Žinoma, laisvės mažai būdavo, bet vis tiek mes matėme tą užsienį. Ir pats mūsų darbas buvo be galo įdomus. Plaukiojančiame fabrike atlikdavai ne tik visas laivavedžio funkcijas, bet būdavai ir didžiulės žuvies produkcijos gamyklos, kuri gamindavo ir šaldytą produkciją, ir prezervus, ir konservus, direktoriumi. Žuvys būdavo specialiai apdorojamos, sūdomos. Laivas buvo didžiulis fabrikas, per parą priimantis daugiau kaip 100 tonų žuvies. Mūsų pareigos buvo vadinamos kapitonas-direktorius ir kategorija buvo kur kas aukštesnė nei kitų laivų kapitonų. Žinoma, pats darbas buvo įdomus, nes veikla įvairiapusiškesnė, palyginti su transportinių laivų, plukdžiusių žuvies produkciją į įvairius pasaulio uostus", - prisiminimais dalijosi R. Zažeckis.