Airijos jūroje lietuviai tapo didvyriais

Ži­nia apie did­vy­riš­ką lie­tu­vių poel­gį pir­miau­sia pa­skli­do so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“, vė­liau vaiz­do įra­šai apie ai­rių žve­jų lai­vo „Snow­do­nia“ sken­di­mą ir žve­jų gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ją per­kel­ti į tink­la­la­pį You­tu­be.com. Ant­ra­die­nio va­ka­re apie drą­sų lie­tu­vių poel­gį ro­dė Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos sa­vo ži­nio­se ir kvie­tė at­si­liep­ti žmo­nes, at­pa­ži­nu­sius drą­sius gel­bė­to­jus iš Lie­tu­vos.

Apie lie­tu­vius, iš­gel­bė­ju­sius ai­rių žve­jus, ra­šė ir Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės dien­raš­tis „Dai­ly Mail“.

Lai­vas nu­sken­do grei­tai

Spa­lio 23 – osios anks­tus ry­tas. Maž­daug 6 va­lan­da. Į Ardg­la­so uos­tą (Ai­ri­ja) at­va­žia­vęs Ai­ri­das, kaip įpras­ta, ren­gė­si „išei­ti į jū­rą“.

Jau šeš­ti me­tai vai­ki­nas Šiau­rės Ai­ri­jo­je dir­ba žve­ju lai­vo įgu­lo­je, ku­rios ka­pi­to­nas ai­ris.

Tą ry­tą jo­niš­kie­tis pra­si­len­kė ir ke­liais žo­džiais apie žve­jy­bą per­si­me­tė su vie­nu ai­riu žve­ju, ku­rį, vė­liau paaiš­kė­jo, po ke­lių va­lan­dų trau­kė iš le­di­nio jū­ros van­dens.

Ai­ri­das Gra­baus­kas

„Tas ry­tas bu­vo įpras­tas. Nuė­jau į sa­vo lai­vą ir iš­plau­kė­me. At­vi­ro­je jū­ro­je, kaip ir kas­kart, už­me­tė­me tink­lus. Net­ru­kus, gal vos po po­ros va­lan­dų, ne­to­lie­se pa­ma­tė­me sig­na­li­nių dū­mų ka­muo­lį, bet ne­ga­lė­jo­me su­si­siek­ti su tuo lai­vu,“ – tos die­nos įvy­kius pri­si­mi­nė Ai­ri­das Gra­baus­kas.

Vai­ki­nai ne­del­sė ir ne­dve­jo­jo. Aiš­kiai su­pra­tę, kad gre­ta žve­jo­jan­čiam lai­vui rei­ka­lin­ga pa­gal­ba, stai­giai iš­trau­kė ką tik už­mes­tus tink­lus ir plau­kė ar­tyn ne­lai­mė­lio.

KA­TAST­RO­FA: A. Gra­baus­kas už­fik­sa­vo vaiz­dą, kaip Ai­ri­jos jū­ro­je nu­sken­do žve­jy­bos lai­vas.

Žve­jų lai­vo „Snow­do­nia“ ka­pi­to­nas sa­kė, jog lai­ve ne­be­vei­kia elekt­ros įren­gi­niai, taip pat ra­ci­ja ir van­dens po­mpa.

Lai­vas po tru­pu­tį ėmė grimz­ti, van­dens iš­pum­puo­ti ai­rių žve­jai ne­be­ga­lė­jo, to­dėl lai­vo ka­pi­to­nas ša­lia plau­kian­čių lie­tu­vių pa­pra­šė plauk­ti ša­lia ir pa­ly­dė­ti juos iki kran­to.

Po ko­kių 20 mi­nu­čių at­šniokš­tu­si ban­ga „Snow­do­nia“ pa­gul­dė ir jis aky­se ėmė skęs­ti.

Skęs­tan­čio lai­vo ka­pi­to­nas ir jo ko­le­ga su­spė­jo už­si­vilk­ti gel­bė­ji­mo­si lie­me­nes ir šok­ti į le­di­nį van­de­nį.

Vie­nas iš ne­lai­mė­lių su­si­pai­nio­jo vir­vė­se. Tai­gi, ai­rių gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­ja vos ne­vir­to dra­ma.

„Iš tik­ro mes net ne­sup­ra­to­me, kas vyks­ta, bu­vo­me šiek tiek su­si­kaus­tę. Išt­rau­kė­me ai­rių žve­jus iš van­dens, da­vė­me jiems sa­vo sau­sus dra­bu­žius ir lau­kė­me gel­bė­to­jų. Po ke­lių mi­nu­čių jie ir pri­plau­kė. Įli­pę ap­žiū­rė­jo nu­ken­tė­ju­siuo­sius ir iš­kvie­tė sraig­tas­par­nį – pa­sken­du­sio lai­vo ka­pi­to­nui bu­vo pra­si­dė­jęs hi­po­ter­mi­nis šo­kas: jū­ros van­duo la­bai šal­tas,“ – pa­sa­ko­jo Ai­ri­das Gra­baus­kas, su bend­ra­dar­biu Ri­man­tu Šid­laus­ku tik grįž­tant į uos­tą su­pra­tę, ko­kia tra­ge­di­ja vy­ko jų aky­se.

Ne­ti­lo ma­mos te­le­fo­nas

Joniškio Že­mai­čių gat­vės vie­na­me iš dau­gia­bu­čių gy­ve­nan­ti Ai­ri­do Gra­baus­ko ma­ma Ri­ma ant­ra­die­nio va­ka­rą vos spė­jo at­sa­ky­ti į te­le­fo­no skam­bu­čius.

Dar te­be­si­tę­siant ži­nioms per te­le­vi­zi­ją, ro­dant kad­rus iš įvy­kių Ai­ri­jos jū­ro­je, Ri­mai skam­bi­no pa­žįs­ta­mi, drau­gai, gi­mi­nės. Iš vaiz­do įra­šo jie at­pa­ži­no Ai­ri­do, skęs­tan­čių­jų gel­bė­to­jo, bal­są. Apie at­pa­žin­tus gel­bė­to­jus tuoj pat su­sku­bo pra­neš­ti ir te­le­vi­zi­jai.

„Iki šiol aš ži­no­jau tik tiek, kad ma­no sū­naus dar­bas pri­klau­so nuo vė­jo. Kai prieš še­še­rius me­tus Ai­ri­das įsi­dar­bi­no Ai­ri­jo­je žve­ju, ne­ga­lė­jau įsi­vaiz­duo­ti, ko­kio dy­džio lai­vuo­se jis dir­ba. Kai sa­ky­da­vo, jog į jū­rą iš­plau­kia ke­lioms die­noms, ma­ny­da­vau, kad tie lai­vai di­de­li. Bet prieš ket­ve­rius me­tus nu­va­žia­vu­si ap­lan­ky­ti pa­ma­čiau, ko­kie jie ma­žy­čiai... Nuo ta­da vi­sa­da jau­čiu sa­vo­tiš­ką įtam­pą, kai ži­nau, jog Ai­ri­das iš­plau­kia į jū­rą. Ne­jau­ku... Va­sa­rą ta bai­mė ma­žes­nė, o ru­de­nį – ki­taip... Ge­riau, kai ne­ži­nau,“ – pa­sa­ko­jo po­nia Ri­ma.

Le­do ly­tis ne­šė į jū­rą

28-erių jo­niš­kie­tis, „Auš­ros“ gim­na­zi­jos auk­lė­ti­nis A. Gra­baus­kas užau­go su žve­jais.

Aist­rin­gas žve­jys bu­vo jo se­ne­lis, jau am­ži­ną a­til­sį Ed­var­das Gra­baus­kas. Ma­žą­jį Ai­ri­dą jis vež­da­vo­si prie di­des­nių ir ma­žes­nių van­dens tel­ki­nių žve­jo­ti tai nuo kran­to, tai iš val­ties. Vež­da­vo­si net į Lie­po­ją Lat­vi­jo­je. Žve­jo­da­vo jū­ro­je, ant le­do.

Vie­nos to­kios iš­vy­kos me­tu se­ne­lis su Ai­ri­du, tuo­met bu­vu­siu vos ke­le­rių me­tu­kų, pa­te­ko į di­de­lę bė­dą. To­li nuo kran­to žve­jo­ju­sius jo­niš­kie­čius at­si­sky­ru­si le­do ly­tis aki­mirks­niu nu­ne­šė į Bal­ti­jos jū­rą.

Ta­da juos iš­gel­bė­jo sraig­tas­par­niu at­sku­bė­ję gel­bė­to­jai.

Di­džiuo­ja­si sū­nu­mi

Po­nia Ri­ma ne­sle­pia, kad Ai­ri­das jai daug pa­de­da.

„Jei ne jis, ne­ga­lė­čiau gy­dy­tis li­go­ni­nė­se, svei­ka­tos at­gau­ti sa­na­to­ri­jo­se. Pa­de­da ir sa­vo se­sei And­rai, šiuo me­tu jau po moks­lų pra­dė­ju­siai dirb­ti Kau­ne. Kvie­čia­si pas sa­ve į Ai­ri­ją. Vis dar mąs­tau. Lie­tu­voj ne­si­no­ri pa­lik­ti And­ros.

Gai­la, kad Ai­ri­das vis re­tes­nis sve­čias na­muo­se. Da­bar į Jo­niš­kį grįž­ta tik kar­tą me­tuo­se. Be ma­mos čia jau nie­ko ne­li­kę – nei se­ne­lių, nei drau­gų...“, – pa­sa­ko­jo ma­ma.

Ai­ri­do Gra­baus­ko ma­ma Ri­ma di­džiuo­ja­si sa­vo sū­nu­mi.