1958-ųjų šturmanų laida dar nepasiduoda

Jūrininkai ištikimai laikosi tradicijos po kurio laiko vis susirinkti savo buvusioje alma mater - Klaipėdos jūreivystės mokykloje (dabar Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla). Šiemet liepos pabaigoje susirinko 1958-ųjų laidos laivavedžiai, diplomus gavę prieš 55 metus. Tais metais jų, skaičiuojant visas keturias grupes, jūreivystės mokslus baigė 111.

Mokytis šios laidos absolventai pradėjo 1955-aisiais. Tai buvo antra laida, kai buvo priimami moksleiviai, jau baigę vidurinę mokyklą. Su jais kartu baigė ir tie, kurie čia atėjo po 7 klasių ir mokėsi 4 metus. Vadinamuoju Nikitos Chruščiovo atšilimo laikotarpiu po jų atėjusią grupę netgi buvo bandoma mokyti lietuvių kalba, bet nieko neišėjo - nebuvo nei lietuviškų vadovėlių, nei dėstytojų.

Deja, į susitikimą atvyko gal tik kiek daugiau nei 20 1958 metų laidos laivavedžių. Vienoje grupėje jų jau likę 5, kitoje - 10 žmonių, trečioje - gal 14. Nemažai daliai mokslus baigusiųjų Klaipėdoje išvykus į Rusiją, kai kurių jų buvo pamesti pėdsakai, nepavyksta surasti. Kiti neatėjo, nes jau turėjo kelis insultus. Šios laidos šturmanai susitinka kas penkerius metus. Manoma, kad šis jau gali būti paskutinis, nes nežinia, kiek jų beliks iki kito karto.

SENOJI KARTA. Arsenijus Bičas (kairėje) ir Valentinas Uvarovas mokyklos navigaciniame treniruoklyje. Tokių gudrybių tais laikais, kai jie mokėsi, nebuvo. Bet užtat dalis grupės kursantų 1956 m. po du mėnesius plaukiojo burlaiviu "Meridianas" atlikdami praktiką ir karstėsi jo stiebais. Dalios BIKAUSKAITĖS nuotr.

Į susitikimą Klaipėdoje atvyko ir buvęs Ventspilio (Latvija) uosto kapitonas, dabar vadovaujantis vilkikų darbui, Aleksandras Šupinskis (Aleksandr Šupinskij), Vytautas Rovbutas atvažiavo net iš Berlyno, o kapitonas Arkušinas su žmona - iš Hamburgo. Atėjo Klaipėdos jūrininkų sąjungos narys Zenonas Kaupas, ilgus metus buvęs Klaipėdos uosto kapitono pavaduotoju, Jūrų kapitonų klubo pirmininku Ričardas Lučka ir kiti Klaipėdoje gyvenantieji.

"Antano Sniečkaus" kapitonas

Kapitonas Alfonsas Vaickus išgarsėjo tuo, kad buvo didžiausios tais laikais plaukiojančiosios bazės "Antanas Sniečkus" kapitonas. Jis kilęs iš Ignalinos. Atvažiavo į Klaipėdą mokytis keturi, du įstojo, du ne, mat konkursas į vieną vietą tada buvo 3,6. Jo grupėje iš 22 žmonių 8 jau yra mirę. Į susitikimą atvyko tik dviese su kapitonu Vadimu Razumovskiu.

"Buvo jaunystė, viskas buvo gražu, o dabar jau amžius daro savo. Dar gerai, kad nieko neskauda, kad gali džiaugtis gyvenimu", - sakė A. Vaickus. Jis jūromis ir vandenynais plaukiojo 41 metus, iš jų 31 metus ėjo kapitono pareigas. Kai tik jam sukako 64 metai, daugiau nebeplaukiojo, bet dar 5 metus padirbėjo dispečeriu.

Daugiausia jis dirbo transportiniuose refrižeratoriuose. "Laikai pasikeitė. Mes vežiojom kalmarus iš Argentinos į Japoniją, Kiniją. Labai daug kartų, atrodo, net 16, plukdžiau viščiukus iš Amerikos. Nesigailiu pasirinkęs tokią profesiją, bet manau, kad vis dėlto žmogus turi gyventi krante. Vakarai dabar jūrininkų negali surinkti į laivus, mes jiems padedame", - sakė A. Vaickus.

Laivo "Alfredas Lučka" nebėra

Tarp šios laidos absolventų buvo ir Ričardo Lučkos jaunesnysis brolis Alfredas Lučka. Kadangi buvo labai gabus, tik baigęs Klaipėdos mokyklą Respublikos vadovybės buvo nusiųstas mokytis į Odesos aukštąją jūreivystės mokyklą. Kai ją baigė, buvo pasakyta - atvažiavai iš Latvijos, tai grįžk į Rygą. Tad Alfredas pakliuvo dirbti į tanklaivius, o Ričardas - į žvejybos laivyną, nes baigusieji mokyklą Klaipėdoje dažniausiai buvo siunčiami į šį laivyną.

Tais laikais jūrininkai neretai buvo siunčiami padirbėti į Kubą. Jie dirbo kapitonais ar šturmanais laivuose ir mokė kubiečius jūrinio amato. Ir R. Lučkai teko šioje šalyje praleisti 3 metus.

Pasak R. Lučkos, Alfredas buvo sportininkas - ir geras plaukikas, ir imtynininkas, ir boksininkas, be to, labai mėgdavo nardyti - jam viskas buvo įdomu. Kai jo laivas stovėjo prie Kubos ir laukė, kol bus įvestas į uostą, Alfredas nusprendė paplaukioti ir pažiūrėti į koralus. Jis žuvo eidamas AB "Lietuvos jūrų laivininkystė" (LJL) kapitono pareigas 1981 metais prie Kubos krantų.

LJL kurį laiką turėjo laivą, pavadintą "Alfredas Lučka". Kai jį buvo ruošiamasi parduoti, R. Lučka paprašė, kad jam atiduotų kai kuriuos daiktus - asmeninį Alfredo sekstantą, sekundmatį ir kt. Dabar tie daiktai yra atiduoti Lietuvos jūrų muziejui.

Įdarbino grupiokus

Į Klaipėdą A. Bičas atvyko iš Baltarusijos Gardino miesto. Kai 1985 metais buvo įsteigtas susivienijimas "Zaprybcholodflot", A. Bičas nuo to laiko dirbo jame. Jis irgi 3,5 metų tarnavo Kuboje kapitonu. Kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę šis susivienijimas tapo AB Klaipėdos transporto laivynu, A. Bičas tapo šios bendrovės prezidentu ir jai vadovavo 13 metų iki tol, kol ji buvo privatizuota. Dabar tai AB "Limarko" laivininkystės kompanija.

Kai A. Bičas tapo dideliu viršininku, transportiniuose refrižeratoriuose dirbo vos ne pusė jo grupiokų. Sakė nedaręs jiems išimčių ir "po blatu" nepriimdavęs, tiesiog jie buvę geri specialistai.

"Iš pradžių Transporto laivynui buvo sunku, kol užsikabinome, bet kai pradėjome plaukioti į Pietų Ameriką, buvo įdomu. Aš ir dabar dar dirbu. Mes irgi plaukiame ir į Pietų Ameriką, ir į Pietų Afriką. Po to, kai buvo privatizuotas transporto laivynas, įkūriau savo privačią firmą Laivų aptarnavimo agentūrą ir jau 10 metų jai vadovauju. Kai laivyną pardavė, mes išėjome šeši. Užsienio partneriai, su kuriais ilgai dirbome, pasiūlė mums darbą.

Mano kompanija teikia paslaugas laivų savininkams visame pasaulyje. Tie laivai plaukioja ne su Lietuvos, o su Panamos, Liberijos vėliavomis, ir tai ne mūsų laivai. Mes užsiimame laivų įgulų komplektavimu, laivų remontu, draudimu, bunkeriavimu ir t. t. Bendradarbiaujame su Hamburgo kompanija. Pas mus dirba 170 jūrininkų, bet lietuvių tarp jų, deja, mažai - daugiausia tai kaliningradiečiai, ukrainiečiai. Dabar pas mus jau ateina dirbti ir jūrininkai iš "Limarko" laivininkystės kompanijos. Šiuo metu rinka tokia, kad reikia mokėti dirbti ir manevruoti", - pasakojo A. Bičas.

Jis pasidžiaugė, kad ir per krizę visi laivai, kuriais rūpinosi jo agentūra, išgyveno ir nuostolių nepatyrė. A. Bičas sako, kad jau norėtų pasitraukti iš veiklos, juk jam jau 75 metai ir visa tai jau gerokai nusibodo. Bet akcininkai vis prašo dar šiek tiek padirbėti. Ir jis pažadėjęs jiems dirbti iki Naujųjų metų. Jeigu iki to laiko jie nesuras, kas jį pakeistų, grasina uždaryti savo firmą ir važiuoti į sodą auginti agurkų.