"Policininkui svarbiausia jaustis savo vietoje"

Kas pastūmėjo jus mokytis čia?

RAMUNĖ: Atėjau čia paskatinta tėvų, nes nuo pat mažumės žinojau, kaip dirba policininkai. Mano šeimoje jų ne vienas. Nors esu panelė, ir gal man arčiau "popierizmas", bet patinka ir patrulio darbas, bendravimas su žmonėmis.

ARTŪRAS: Nuo mažumės mane domina detektyvai, teisė, kriminalistikos istorija, rezonansinių bylų Lietuvoje narpliojimai, filmai, knygos... Apie nieką kitą net nemąsčiau, žinojau, kad būsiu policininkas.

Bet juk ruošiatės kurti šeimas... Policininko alga nedidelė, o juk teks tampytis su padugnėmis...

ARTŪRAS: Turime keisti stereotipą, esą joks protingas žmogus tokio darbo nedirbs už tokią algą. Yra žmonių, kurie išgyvena už mažesnę algą, tik kad mūsų darbas pavojingesnis, todėl toks atlyginimas neadekvatus...

RAMUNĖ: Mus tam rengia - kad išvengtume nepageidaujamų veiksnių. Aš nekeisčiau profesijos vien dėl didesnės algos. Svarbiau jaustis savo vietoje. Kopiant karjeros laiptais, siekiant mokslo ir profesinės garbės, turėtų visko užtekti.

Anot Gėtės, teorija - sausa šaka, brolyti, gyvenimo vaisingas medis žydi... Jokia teorija neišmokys žaibiškos reakcijos, sveikos nuovokos.

ARTŪRAS: Mokymo sistema yra protingai sudaryta: mes turime po tris mėnesius praktikos, paskui stažuotę. Komisariate semiamės įgūdžių iš ilgą laiką dirbančių pareigūnų. Taktikos pamokose modeliuojamos pagrindinės situacijos, nutinkančios Lietuvoje, kad įvykio vietoje nesutriktum.

RAMUNĖ: Mes dabar tik stebėtojai, realiai negalime atlikti jokių veiksmų, dar neturime policininko statuso. Bet jeigu praktikos metu komisariate gerai užsirekomenduosi, - gali būti, viršininkas panorės po studijų tave pasilikti. Komisariatuose, kur atlikau praktiką, aišku, vyrų daugiau, ir jie gražiai, globėjiškai su manimi elgėsi.

Kaip suprantu, jums nebūtina tapti herakliais, nes policininkui praverčia kitos savybės?

RAMUNĖ: Policininkui už raumenis svarbiau smegenys.

Ar savo mokykloje turite autoritetingų dėstytojų?

ARTŪRAS: Visi dėstytojai yra seni vilkai. Tu mokaisi teisę, skaitai apie įstatymus, straipsnį po straipsnio, o tas dėstytojas kiekvieną jų iliustruoja savo išgyventa istorija, rezonansiniais nusikaltimais. Nėra nė vieno dėstytojo sauso teoretiko.

Artūrai, jūs grįžote iš mokymų svetur. Kaip sekėsi?

ARTŪRAS: Šiemet laimėjome Leonardo Da Vinčio mokymosi programos projektą. Visą spalio mėnesį mes, dvylika kursantų ir du dėstytojai, sėmėmės žinių Vokietijoje, Saksonijos žemėje, Drezdene ir Leipcige.

Įdomu buvo palyginti tos šalies ir Lietuvos policijos sistemą. Technologijos beveik tos pačios, tik jų kitas mentalitetas. Mūsų žmonės piktesni, susikaustę, sukasi savam rate, o ten pareigūnų požiūris laisvesnis, jie daugiau šneka. Tarkime, stebėjome futbolo varžybas ir pirmą kartą gyvenime vienoje vietoje mačiau tiek policijos pareigūnų. Yra atskiras riaušių policijos padalinys, kursantai, baigę mokyklą, keliauja ten ir tik po ketverių metų gali eiti dirbti į komisariatus.

Kokių judu turite pomėgių, nesusijusių su jūsų studijomis?

ARTŪRAS: Aš mėgstu groti gitara, skaityti knygas, poeziją.

RAMUNĖ: Pamėgau dalyvauti žygiuose. Mūsų mokyklos delegacija buvo Liuksemburge, žygiavome dvi dienas po 42 kilometrus. Liepos mėnesį buvo Radvilų žygis Lietuvoje, žygiavome aplinkkeliais ir miškais tokį pat atstumą.

Pasaulyje populiarėja moterys asmens sargybinės. Kaip yra policijoje?

RAMUNĖ: Mano manymu, moterys yra stropesnės. Kai vaikinai sako, jog moteriai ne vieta policijoje, aš prieštarauju. Kai kada moteris tam tikra prasme yra stipresnė - savo lankstumu, jautrumu...

ARTŪRAS: Yra vyrų, kurie jautresni už moteris tomis pačiomis aplinkybėmis.