Matas Drukteinis: "Pasiduosiu visoms gyvenimo avantiūroms"

Kuriame jaunimo organizaciją "Kultūros raktas", kuri tą tradicinę kultūrą jauniems atskleistų patraukliai ir linksmai, nes kol kas jie atsainiai į tai žvelgia. O kūryba sujungia sielas, atrandi draugų, ir kai pradedi kartu ką nors daryti, tai gali būti jėga.

Norime pritraukti neformalų jaunimą, juolab kad jis dažnai kuria gražius dalykus - pavyzdžiui, grafičius, arba atlieka akrobatinius triukus - vadinamąjį "parkurą". Neapsiribosime vien žaidimais ir renginiais, bandysime įsitraukti į miesto kultūrinį gyvenimą, kaip nors jį keisti ar bent išsakyti jaunimo nuomonę.

Kodėl visa tai darai? Kodėl sieki būti lyderiu?

Abejočiau, ar esu lyderis. Gal perfekcionistas, mat gimęs po Liūto ženklu. Vydūno mokykloje sustiprintas muzikos mokymas, tad nuo vaikystės "klepu" kankinau kaimynus. Sutikęs nuolat jų atsiprašinėdavau, kad drumsčiu ramybę. Manau, kad jie mintinai išmoko "Mėnesienos sonatą", o vėliau - visą Vytauto Kernagio repertuarą. Muzika man padeda atsipalaiduoti nuo streso ir nesėkmių.

Maniau pereisiąs mokytis į gimnaziją, bet iš tiesų esu labai lojalus ir sentimentalus žmogus - gaila palikti draugus, kurie nebijo išreikšti savęs tiek įvaizdžiu, tiek pomėgiais, mokytojus, kurie mums pirmiausia yra draugai, o tik po to pedagogai. Jeigu mes gatvėje labiau išsišokam, tai sakom, kad esam iš kitos mokyklos...

Visur tavęs pilna. Kintų Vydūno kultūros centre pjesėje "Prabočių šešėly" suvaidinai patį mąstytoją, į kurį, koks buvo jaunystėje, sakė, esi stulbinamai panašus.

Man patinka lietuvių literatūros klasikai. Buvau sužavėtas savo protėvių gimtine Rambynu, jo vietovių dvasia. Aš nieko prieš aplankyti Kanarų salas, bet kai su mokyklos draugais šunkeliais keliaujame per Lietuvą, tai įsitikinu, kad ji graži kaip Maironio eilėraštyje. Jums nekeista, kad esu nacionalistiškas?

Ne, jeigu esi prieš rasistinius išpuolius.

Tai menkos savivertės žmonės, kurie nesugeba niekur pritapti ir jungiasi į grupes, kad iškreiptai pademonstruotų tariamą pranašumą. Pirmieji skinai meile ir žodžiu mylėjo tėvynę, ne kumščiais, o dabartiniai myli Lietuvą, kad galėtų "muštis" už ją. Mes turime priimti kitas kultūras, bet neprarasti savasties. Truputį šlykštu, kad perimame Vakarų pseudovertybes, mėgdžiojame ne pačius gražiausius dalykus.

Kur mūsų mieste skiri pasimatymus?

Myliu visą Klaipėdą. Apkeliavęs pasaulį, liksiu čia. Nes čia ir žmonės, ir oras, ir gyvenimas kitokie... Su draugais mėgstame susitikti laivų terminale arba šiauriniame rage. O pasimatymų kol kas neturiu kam skirti. Toks jau visuomenininkų gyvenimas: gyvenimo draugę susiranda tik antroje gyvenimo pusėje, - juokiasi.

Merginos neturi, o naminį gyvūnėlį?

Vėžliukas pabėgo, o žiurkėnas nugaišo. Jeigu būčiau su mergina, tai ji turėtų būti gražesnė už gyvenimą. Na, tai metafora, bet aš vertinu kiekvieną gyvenimo akimirką, neleidžiu sau nė vienos praleisti veltui. Ji turėtų suprasti darboholiką, kodėl jis miega tik penkias valandas. Norėčiau, kad mergina būtų "sužalota" intelekto ir grožio. Nors grožis man nėra svarbiausia detalė - žmogus turi šviesti iš vidaus.

Oho! Kaip pats puoselėji savo grožį?

Miegu su "bigudukais". Daug laiko praleidžiu prie veidrodžio. O jeigu rimtai, sportuoti nėra laiko, ir tik kai jau atrodysiu išblyškęs iki mėlynumo, kaip paliegęs intelektualas, susirūpinsiu savo fizine būsena. Mūsų istorijos mokytojas Pamparas pasakė, kad artimiausius keliolika metų turime būti darboholikai, jeigu norime prasimušti. Bet man patinka toks aktyvus gyvenimas, nors į mokslo metų pabaigą jau stogas važiuoja.

Tau visada užtenka parako, visa sekasi?

Aišku, ne. Supranti, kad kas nors nepavyko padaryti gerai iki galo, nes juk norisi pasiekti geriausią rezultatą. Arba kankina egzistencinis nerimas, pasireiškia cinizmas: "O kas iš to? Vis tiek visi mirsim..."

Na, organizuoji masines šventes. Ar teko gaišti savo brangų laiką, tempiant vieną kurį žmogų iš bėdos?

Teko truputį panėšėti "pavargusį" draugą iki namų. O šiaip negaila padėti atsistoti ir vargšui girtuokliui iš balos. Bet esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis, ir jeigu pasirinko tokią gyvenimo pusę, paprastas praeivis jam nebepadės. Jam reikia artimo draugo, pasišventusio žmogaus šalia, kuris padėtų atstatyti moralines vertybes. Aš dar neturėjau tokio beviltiško draugo.

O atsipalaiduoti galima ir be dopingo. Mes su draugais susitinkame "Kurpiuose" arba tiesiog po pamokų į mokyklos koridorių ištempiame garso kolonėlę ir šokame, dainuojame, kvailiojame.

Ką veiksi vasarą?

Pernai "Šikšnosparnyje" dirbau kroviku, galima neblogai uždirbti, jei kūniškų jėgų negaila. Šįsyk bandysiu susirasti ramesnį darbelį. Pavyzdžiui, kartais dainuoju Muzikiniame teatre, dabar - Princo partiją "Pelenėje", ir tikiuosi, karjera tęsis. Tai darau ne dėl šlovės, ne dėl pinigų, tai - mano viena gyvenimo avantiūrų.

Kodėl susierzinai paklaustas, kuo būsi užaugęs?

Kad tikrai nežinau, ką atsakyti. Gyvenimas kupinas netikėtumų, jis vis pažeria tokių pasirinkimo perliukų... Vienu metu galvojau studijuoti džiazo vokalą pas Steponą Janušką, kitąkart - klasikinį vokalą. Labai rimtai svajojau apie žurnalistiką, televizijos režisūrą. Žinau tik viena - pasiduosiu visoms gyvenimo avantiūroms. Gal net eisiu į "Kelio į žvaigždes -4" atranką. Pigu, bet iš principo norisi patirti ir tai. Arūnas Valinskas eina į politiką, tai gal reikėtų jį pakeisti? - juokiasi.