Kad tik arčiau delfinų...

Žinia, muziejus turi ne tik paradinę pusę. Viduje - juodas darbas. Šerti ruonius, fotografuotis su lankytojais, pasakoti apie eksponatus - malonu, o štai šveisti patalpas, - ne taip jau ir smagu... Bet Rūta ir Giedrė juodo darbo nesikratė. Labiausiai joms magėjo priartėti prie delfinariumo. Savo darbštumu, meile gyvūnams jos to nusipelnė.

Tik atėjus vasarai, į visas užduotis mergaitės kimba su didžiausiu entuziazmu, nors vasaros pabaigoje pavargusios dievojasi, kad tai paskutinė vasara muziejuje. Bet kai ateina kita - muziejus vėl traukia ir šaukia. Ir vėl viskas iš naujo.

Bičiulystė su muziejumi nenutrūksta ir per žiemą. Kiekvieną sekmadienį Rūta ir Giedrė, užuot saldžiai pasivarčiusios lovose, dešimtą valandą - jau prie kelto. Nesikelia tik tuo atveju, jei ūžauja uraganai ar tvyro rūkas. Bet vis tiek prie kelto ateina įsitikinti, kad tikrai į muziejų patekti nėra galimybių.

Svajonė išsipildė

Kai tik Rūta pradėjo lankytis muziejuje, ji jau svajojo apie delfinus, tačiau garsiai neprisipažindavo. Bet savo darbštumu ji pelnė delfinų prižiūrėtojų ir trenerių pasitikėjimą ir "padarė karjerą" - tapo delfinų ir jūros liūtų trenerio asistente per pasirodymus. Tikras išbandymas jai buvo, kai reikėjo nerti į baseiną. Turėjo save labai drąsinti, kol ryžosi, o dabar jau mėgaujasi delfinų artuma.

Pasak Rūtos, kiekvienas pasirodymas yra vis kitoks. Ji vis dar bijo susipainioti ir paduoti žuvį ne tam gyvūnui: neduokdie pašersi neatlikusį užduoties...

Pasirodymai, sako, būna sėkmingi tuomet, kai žiūrovai yra aktyvūs, daug ploja. Tiek gyvūnai, tiek jų treneriai lankytojų nuotaikas labai jaučia.

Vertinga patirtis

Rūta buvo išvykusi pusę metų mokytis į Vokietiją, Verdeno gimnaziją. Ten itin aštriai pajuto, kaip jai stinga delfinų. Tik parvažiavusi į Klaipėdą, pasisveikinusi su tėveliais ir sese, iš karto skuodė į delfinariumą. Dabar ji yra tvirtai įsitikinusi, kad ateitį sies tik su gyvūnais. Ji mano, kad idealu būtų studijuoti jūrų biologiją Kylyje. Jeigu nepavyktų tenai, - dairytųsi panašios specialybės Klaipėdos universitete.

O štai Giedrė, atrodytų, linksta į kitą pusę. Ji prisipažino, kad kiekvieną kartą, stebėdama delfinų ir jūros liūtų pasirodymus, galvoja, kokią čia muziką būtų galima parinkti efektingesnę, kaip įspūdingiau "išdėlioti" pasirodymų numerius. Žodžiu, jai magėtų rinktis renginių režisūrą. Giedrė prisipažino, kad nuo to polinkio ją atkalbinėja tėvai. Kol kas ir ji pati nėra apsisprendusi. Dar yra laiko, nes Giedrė - devintokė.

Kai su Giedre, palikusios Rūtą trečiam pasirodymui delfinariume, kėblinom marių pakrante, filosofiškai kalbėjomės apie gėrį, altruizmą, draugus... Mergaitės šešias vasaras ir žiemas savanoriškai talkino muziejui. Tądien Giedrė džiaugėsi pasirašiusi sutartį ir gausianti šiek tiek pinigėlių.

Dėl sesers Rūtos pasirinkimo Giedrė sakė nė neabejojanti. Ji tikra ir dėl savęs: patirtis, įgyta muziejuje, šiaip ar taip pravers.