Jana Lohde: "Kai viską nufotografuosiu, pasakysiu, koks mano stilius"

Kiek neįprasta, kad jauna mergina taip rimtai domėtųsi fotografija.

Per penkerių metų gimtadienį iš senelių gavau dovanų fotoaparatą, jau tada pradėjau domėtis fotografija, ji tiesiog sužavėjo. Fotografuodavau, ką matydavau, ir keliaudama. Sakydavau: "Mama, tėti, nefotografuokit, aš viską padarysiu." Mes su tėvais labai daug keliaujam, esu buvusi Indonezijoje, Tailande, Suomijoje, Europos šalyse, Rusijoje, Afrikoje. Daugiausia emocijų buvo Kenijoje, fotografavau gyvūniją, zebrus, liūtus ir žmones.

Kaip ieškai temų, medžioji, režisuoji kadrą?

Manau, tikras fotografas neturi ateiti, nufotografuoti ir išeiti. Kiekvienas turi savo perspektyvą atrasti; dėl to ir įdomios nuotraukos, kad pamatome žmonių požiūrį į kokį reiškinį ar daiktą, įvykį.

Tema priklauso nuo to, kokia tuo metu nuotaika, kartais stengiuosi perteikti žmonių mintis, svajones, visa, kas mane verčia mąstyti.

Po Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro stogu sutelpa apie tūkstantis gabių jaunuolių. Kas tave atvedė į šiuos namus, ko išmokai?

Išgirdau iš pažįstamos, kad ten vyksta fotografijos pamokos; iš tiesų esu labai dėkinga, kad ten patekau. Išmokė pagrindų ir išlaikyti savitumą, tai nėra tik teorija. Ten ir pataria, labai ten patinka. Moko ir filmuoti, bet aš labiau gilinuosi į fotografiją.

Kas be ko, esu dariusi juodai baltų fotografijų, žaidusi technika. Kai žmogus pradeda fotografuoti, nori viską išbandyti ir tada atranda savo mėgstamą pobūdį, stilių.

Kaip įvardytum savo stilių?

Tai būtų sunku, nes neilgą laiką fotografuoju, iš pradžių lankiau dailės mokyklą ir tik prieš metus pradėjau stipriau fotografuoti, domėtis. Manau, kai jau viską nufotografuosiu, prieš mirtį galėsiu pasakyti, koks mano stilius. Mano svajonė užaugus ką nors su menu, fotografija daryti - labai norėčiau būti profesionalė.

Kaip pasipylė laimėjimai konkursuose, aplankė sėkmė?

Didžiausias laimėjimas buvo neseniai - šalies jaunimo fotokonkurse laimėjau 1-ąją vietą ir pinigų. Kas be ko, nusipirkau priemonių, juk turiu tobulėti. Tema buvo "Žemė, žaizdos mūsų". Man visą laiką reikalingas žmogus kadre, ir tąkart žmogus buvo tarsi pati Žemė, ir aplinkui buvo daug šiukšlių, emociškai parodyta, kaip ta Žemė jaučiasi.

Pernai buvau viena iš išrinktų 25 Respublikos konkurso laureatų, dar vasarą laimėjau natiurmorto konkursą Klaipėdoje. Pasirinkau man artimus daiktus, suneštus iš visur.

Kas pažadina fantaziją; turbūt daug skaitai?

Skaityti labai labai mėgstu, bet nežinau, ar fantaziją pažadina kito žmogaus mintys, jos mane labiau verčia susimąstyti. Kai nuo vaikystės bandau ką nors kurti, manyje visada budri vaizduotė, iš dalies ir sapnai pažadina fantaziją. Ji kyla ir iš tylos, kai lieki pats su savimi ir visko prigalvoji.

Turi vokiško kraujo. Kiek kalbų moki?

Aš laisvai kalbu rusiškai, vokiškai, mokykloje mokausi anglų kalbos.

Kas iš žinomų fotomenininkų tau yra autoritetai?

Negalėčiau išskirti kurio vieno, nes aš nenoriu būti kažkas kitas. Noriu būti pati savimi, atrasti savo kryptį, ir tikrai gerbiu kiekvieną menininką. Autoritetai yra tie, kurie kai ko pasiekia, savaip moka perteikti.

Kaip sekasi mokytis Hermano Zudermano gimnazijoje?

Mokslai man labai gerai sekasi, apskritai esu toks žmogus, kuris visada siekia vos ne tobulumo. Man reikia visur suspėti, to siekiu ir pavyksta. Taip, fotografuoju mokyklos gyvenimą, dalyvauju renginiuose. Po pamokų turiu kitos veiklos, dar lankau lindihopą, mokausi groti gitara, paišau. Skaitau labai skirtingų žanrų knygas, kurios pakeičia mano mąstymą ir vidinę būseną.

Kaip žiūri į apatiškus bendraamžius, kurie nelabai kuo domisi? Kas jiems trukdo pasireikšti?

Nežinau, manau, kai kurie žmonės, gyvendami tokį gyvenimą be veiklos, irgi gali būti laimingi. Jeigu jie taip jaučiasi, tai ir aš esu laiminga, nors man reikia veiklos, norisi ko nors pasiekti. Negalėčiau kitam pasakyti: "Oi, tu blogai gyveni."

Kaip bendrauji su fotografuojamais žmonėmis, kaip prisijaukini? Juk "nepaparacini", reikia kaip nors įkalbėti?

Na, žmonės, matydami mano rezultatus, mano nuotaikas patys prašo juos nufotografuoti, sako žinantys, kad padarysiu tai gerai. Ir labai mėgstu vaikščioti vos ne į visus renginius, kurie vyksta Klaipėdoje: parodas, koncertus, akcijas, teatrą. Ten jau labiau reportažinė fotografija, tai visų žmonių neatsiklausiu. Ką keisčiausia teko fotografuoti? Negaliu išskirti, nes kiekvienas žmogus - savotiškas, kiekvieną reikia skirtingai perteikti.

Teko fotografuoti krikštynas, laidotuvių ar vestuvių - dar ne.

Ar iš to užsidirbi pinigų?

Na, man labai sunku pažįstamiems sakyti: užmokėkit man. Fotografuoju savo malonumui, jei manęs paprašo. Dažnai einu į teatrą fotografuoti ir mane tiesiog žavi ta aplinka, taip gera, ir aš tikrai ne dėl pinigų ten einu. Reikia užaugti iki tam tikro lygio, kad iš to užsidirbtum. Malonu buvo Jaunimo centre surengti parodą.

Kas tave sukūrė tokią, kokia esi? Gal tėveliai irgi linkę į menus?

Ne, nors tėtis mėgsta fotografuoti, mama jaunystėje irgi piešdavo, bet gyvenimas ją ne prie menų nuvedė, ji labiau yra "tiksliukė". Iš dalies mane įtakojo aplinka, bet tikriausiai aš pati save tokią suformavau. Kiekvienas gali būti toks, koks jis nori, jeigu yra pakankamai stiprus, tada išorinis poveikis mažai ką reiškia.

Ar turi draugų? Jie savaime ateina į tavo gyvenimą ar turi kokių nors kriterijų?

Turiu daug artimų draugų, kuriuos be proto myliu. Didžiausia vertybė tai yra sąžiningumas, nuoširdumas. Manau, šiuolaikinėje visuomenėje tas nuoširdumas labai nukenčia, bet tikrai yra žmonių, kurie labai nuoširdžiai, garbingai elgiasi ir bendrauja. Tokie žmonės išlieka atminty visam gyvenimui. Su draugais muzikuojame, kartu piešiame, fotografuojame gamtoje vienas kitą, nueiname į kavines.

Ką planuoji veikti po Naujųjų metų?

Daug neplanuoju, fotografuoju savo malonumui, idėjų visada yra, jos po truputį įgyvendinamos. Nesakau, kad po Naujųjų ką nors darysiu, nes visada kuriu, visada turiu užslėptų tikslų, svajonių, bet neatskleidžiu...