Gražina Kelmelytė: "Kenčiantys" rašytojai - neoriginalūs"

Gražina, ko mokytoja nepaminėjo, kai jus pristatė?

Rašau ne vien prozą, bet ir poeziją. Domiuosi daugybe įvairių dalykų, pradedant sportu ir baigiant teise bei ekonomika. Lankiau akademinį irklavimą, jūrų skautus, buvau įsitraukusi į organizacijos "Gyvenimo menas" veiklą... Deja, dažnai įkyri veikla, kurios aiškaus tikslo nematau. Nuolat ieškojau naujų veiklų, kol galiausiai atradau rašymą.

Kas jums pasiūlė dalyvauti Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos paskelbtame Pirmosios knygos konkurse?

Rašytojas Juozas Šikšnelis. Mano kūryba jam, kaip filologų konkurso žiuri nariui, pasirodė verta dėmesio. Aš 2010 m. dalyvavau filologų konkurse ir patekau į miesto etapą, 2011 m. patekau į to paties konkurso respublikinį etapą, o šiais metais vėl mieste tapau laureate. Taip pat 2010 m. mano novelę išspausdino "Baltijos" almanachas.

Pirmosios knygos konkursui nusiunčiau du apsakymus ir kol kas laukiu rezultatų.

Nuo ko viskas prasideda? Kodėl jaunas žmogus pradeda rašyti? Gal turite rašytojo genų?

Viskas prasideda nuo minties. Vieną dieną supranti, kad norėtum kažką parašyti. Ir parašai.

Dažniausiai jaunam žmogui rašymas yra savo jausmų išliejimo forma, o jausmai mano amžiuje, žinia, tikrai verda. Norisi kažkaip visa tai išreikšti. Prireikia tikrai nemažai laiko, kol tai tampa kažkuo rimtesniu, brandesniu.

Mane rašymas pagavo labai paprastai. Kartą gulėdama lovoje ir negalėdama užmigti pagalvojau, ką tikrai ir neabejotinai norėčiau daryti gyvenime. Atsakymas atėjo iškart. Net nustebau, nes rašyti pradėjau dar ketvirtoje klasėje, rašiau paprasčiausias eiles, tačiau tai nesuteikė man laimės ir neatrodė svarbu. Viskas pasikeitė pradėjus rašyti prozą prieš dvejus metus.

Rašytojų genų tikrai neturiu. Nė vienas iš mano artimų giminių nėra net susijęs su rašymu...nebent atrastumėme ryšį tarp manęs ir mano močiutės sesers vyro Bernardo Aleknavičiaus...

Paprastai rašantieji daug skaito. Kas Jus įpratino skaityti knygas?

Mama. Išmokusi skaityti net nekenčiau skaitymo - visi kūriniai man atrodė nuobodūs. Mama nuleido rankas ir nebemėgino manęs įtikinėti. Tačiau po kiek laiko aš pati iš naujo atradau šį malonumą ir po truputį įsitraukiau į knygų pasaulį. Nebenorėjau jo palikti.

Kuri knyga labiausiai jus pakeitė?

Žano Polio Sartro "Šleikštulys". Ji paskatino mane iš naujo įvertinti savo gyvenimą ir jo tikslus. Ko noriu ar nenoriu. Ką myliu, ko nekenčiu.

Ką paskaityti patartumėt nusiminusiam draugui?

Makso Frajaus "Amžinybės glėbyje". Tai lengva, linksma nuotykių knyga apie mūsų ir kitą pasaulį bei apie jų žmones.

Vieno gerbiamo matematikos mokytojo kabinete virš lentos kabėjo tokia frazė: "Kiekvienas matematikas sieloje yra poetas." Bet apie retą poetą pasakysi atvirkščiai... Jums ši taisyklė galioja?

Taip, galioja. Deja, matematiką mokausi A lygiu ir truputį gailiuosi - tikrai nesu sukurta uždaviniams ir formulėms. Jei nereikėtų mokytis šio dalyko, turbūt atrodytų, kad net išvis nereikia eiti į mokyklą. Nors turiu tikrai gerą mokytoją. Geriausiai man sekasi istorija ir anglų, rodos, viskas išeina be didelių pastangų.

12 metų prabėgo mokyklos suole, jūs - abiturientė. Kokio įvykio, veido, frazės tikrai niekada nepamiršite?

Tikrai nepamiršiu savo istorijos mokytojo Jono Gineikos. Jo pamokos visada būna labai nuotaikingos.

Be kūrybinio rašymo, kokių dar turite aistrų?

Labai domiuosi kelionėmis. Esu buvusi daugelyje Europos šalių ir tikrai nežadu sustoti, kol neapkeliausiu viso pasaulio. Kol kas didžiausia svajonė būtų pakeliauti po kalnus. Kartą buvau Šveicarijos Alpėse - niekaip negaliu jų pamiršti. Dar mane labai domina teisė bei ekonomika. Ypač dabar, kai pasibaigus krizei ir prasidėjus ekonominei recesijai, daug kam atrodo, jog Lietuvoje nebėra ką veikti. Tikrai yra. Reikia išmokti įžvelgti galimybes.

Kurią specialybę rinksitės?

Kol kas planuoju studijuoti teisę. Magistrantūros studijose žadu pasirinkti tarptautinę teisę ir tapti svarbiu žmogumi šioje srityje. Daugelis manęs klausia, kodėl nenoriu studijuoti filologijos, tačiau aš atsakau, jog manęs tikrai netraukia šie mokslai, nepaisant to, kad rašau.

Anot Beigbederio, rašydamas linksmus kūrinius premijų negausi, todėl turi rodyti, kad daug kenti - tada į tave žiūrės rimčiau. Ką jam atsakytumėte?

Atsakyčiau, kad jis neteisus. Aš tikrai esu skaičiusi daugybę knygų ir galiu pasakyti, kad labiausiai erzina būtent tie "kenčiantys" rašytojai - jie nebėra originalūs. Kaip tik tie, kurie sugeba kurti nebanalų humorą, man atrodo vertingiausi.

Ideali diena pagal Gražiną Kelmelytę...

Šiltą vasaros dieną pasiėmus dviratį ir porą draugų minti iki Juodkrantės ar net Nidos, o paskui nakvoti palapinėje paplūdimyje.

Pranašė

Akmenys, kurių katedrom nepripažino
Atsiduso
Ir aš girdėjau jų balsus
Iš labai toli.
Uždusę žemų bažnyčių skliautai,
Nebijokit
Ir mane kartais išnešdavo iš namų.
Pasigėrėti žvaigždėm.
Būdavo naktis
Ir tikėjau, kad sapnuoju katedrą stogu skylėtu,
Kad ūkanos - tai nuo alsavimo prisigėrusios sienos,
O šitas užmirštas dievas,
Sunykęs, pasislėpęs pamiškėje
Žiūrėjo į tamsą
Ir matė mane
Trumpam pakeltą į dangų.

Aš nežinau, ką tai reiškia,
Ką reiškia tos vizijos ir tie šauksmai
Tie akmenys, braižantys kojas,
Tos naktys ir tie balsai,
Kurie kviečia į rojų.

Gražina Kelmelytė